Taip pat skaitykite: Kaip lietuvaitės Tanzanijoje karves pirko
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
- Emilija, kaip viskas prasidėjo? Ar skridai jau žinodama kur atliksi praktiką, ar tai buvo visiška staigmena?
Skridau žinodama, kad dirbsiu virtuvėje virėjo asistente. Koks bus tikslus darbas, negalėjau įsivaizduoti - tai buvo mano pirmoji virtuvė, kurioje ruošiausi dirbti.
Gąsdino, kad reikės ir lėkštes, ir grindis plauti. Kitą dieną pradėjau dirbti šaltoje virtuvėje, ruošiau salotas, daržoves, vaisius vakarienei.
Bendra virtuvės higiena buvo prasta: sienos aptaškytos, šaldytuvuose sienos apipelijusios, atrodo, kad būtų nevalyta pora metų. Tačiau mūsų neišgąsdino net ir tai, viską atpirko draugiškas kolektyvas, netrūko nei muzikos, nei šokių, o tuo labiau juoko.
- Kur buvai apgyvendinta, kokios buvo sąlygos?
Mus su drauge apgyvendino dviejuose mažuose viešbutukuose, maždaug 15-20 min nuo darbo. Per vasaros sezoną, kai temperatūra siekdavo apie 30 laipsnių karščio ir daugiau, iki darbo keliauti buvo sunkiai pakeliama, į darbą ateidavau šlapia.
Naktį uždarytu balkonu miegoti būdavo trošku, o atidarytu balkonu nepamiegodavome, nes uodai neduodavo ramybės. Ryte atsikeldavome ir skaičiuodavome uodų įkandimus, kurių būdavo dešimtimis.
- Koks buvo pirmasis Tave šokiravęs dalykas, kuris labiausiai įsirėžė vos atvykus į Rodo salą?
Labiausiai šokiravo, kai įžengus pro mums paskirto kambario duris, pamačiau vabalus, tarakonus, vorus ir didžiules skruzdėles kambary. Atidarius spintą, dvokė pelėsiu, o tualeto durys neužsidarė. Pravėrus balkono duris, paaiškėjo, kad gyvensime beveik po žeme, mat balkonas buvo įkastas į žemę. Teko susitaikyti, kad vis tik čia pasiliksiu 4,5 mėnesio.
- Kaip praėjo pirmos darbo dienos?
Pirmosios dienos buvo sunkios. Reikėjo taikytis prie naujos aplinkos, susipažinti su virtuve. Dirbdavau 8 valandas per dieną. Darbo pabaigoje išsivalydavome savo virtuvėlę ir keliaudavom namo. Po kiek laiko susibendravusios su virėja ir juokauti pradėjom, ir varžytis: mūsų komanda prieš draugės ir jos virėjo komandą. Buvo ir maisto karų, ir veido kaukių iš padažų netrūko, kavos su 8 šaukšteliais cukraus ir citrinų sultimis.
- Kaip linksmindavotės? Ar turėjote laisvų dienų?
Linksmybės apsiribodavo mūsų miestelio ribomis. Turėjom keletą kavinukių ir klubą, po darbo nueidavom pasėdėti, atsipalaiduoti, nes tai buvo kur kas arčiau nei mūsų namai. Tačiau dažniausiai vakarus leisdavom prie jūros. Visi studentai iš Lietuvos susirinkdavom po savo darbų vienoje vietoje, šnekėdavom, juokaudavom ir visas nuovargis po dienos dingdavo.
Per mėnesį turėdavom 5 laisvas dienas ir per 4,5 mėnesio tik vieną laisvadienio rytą praleidome tinginiaudamos. Per kitus laisvadienius keliaudavom aplink salą. Aplankėm dvi nuostabias pilis – Kastellos ir Monolithos, nuo kurių vaizdas atsiveria tiesiai į jūrą taip pat porą kartų teko būti Prasonisi paplūdimyje tai vieta, kur susilieja Viduržemio ir Egėjo jūros. Viduržemio jūra labai banguota, vanduo vėsesnis, yra daug sportininkų plaukiojančių jėgos aitvarais, o Egėjo jūra ramesnė, joje ir vanduo šiltesnis, ten įrengti gultai su skėčiais, žmonės deginasi ir maudosi.
Tiesa, aš pati niekada nesideginau labai ilgai, tad neteko labai nuskrusti. Tačiau per pačius karščius, manau, užtektų poros valandų, kad vakare būtum raudonas kaip vėžys.
- Kokie yra graikų tradiciniai patiekalai, ar teko juos ragauti?
Teko ragauti pora tradicinių patiekalų, tokių kaip graikiškos salotos, „pita gyros“, „souvlaki“, „padažo tsatziki.“ Ne kartą buvom mažuose miesteliuose, kur yra Taverna, tai mažas restoranas su tradiciniais patiekalais. Neabejotinai skaniausias man buvo „pita gyros“. Tai lyg kebabas tešloje kur dedama kepta mėsa, daržovės, padažas ir bulvytės fri. Po darbo dažnai nusipirkdavome ir eidavome valgyti prie jūros.
- O ar paragavai vaisių nuskintų tiesiai nuo medžio? Ar tikrai jų skonis skiriasi nuo mums įprastų vaisių pirktų parduotuvėje?
Pakeliui į darbą buvo keletas medžių, ant kurių augo vaisiai. Tai apelsinai, figos, žaliosios citrinos ir net granatai. Kartais nusiskindavome po pora apelsinų, o jų skonis nepalyginamas su pirktais parduotuvėje. Labai skanūs, natūralūs, o svarbiausia – švieži.
Ar išmokote graikiškų žodžių, o gal specialių terminų, kurie reikalingi dirbant virtuvėje?
Nuo pat pirmųjų dienų buvo labai sunku suprasti graikus. Atrodo, kad šaukia vieni ant kitų, pykstasi, o vėliau paaiškėja, kad juokauja. Išmokau daug pagrindiniu žodžių, tokiu kaip: labas rytas („kalimera“), labas vakaras („kalispera“), labanakt („kalinichta“), ačiū („efcharisto“), prašau („parakalo“), žinoma, dirbdama virtuvėje išmokau daržovių, vaisių pavadinimų, vėliau juos ir pradėjau vartoti.
- Kokie žmonės yra graikai? Gal pasisekė sutikti antrąją pusę?
Galiu tik viena pasakyti, graikai labai draugiški, jei reikia pagalbos ar kažko nerandi, visada gali klausti, padės, nusišypsos, pajuokaus. Jie tikrai neieško žodžių kišenėje (pastebi ir pagiria gražias akis). Daug graikų vaikinų nesutikau, nes dauguma buvo turistai, tad antros pusės neradau, tačiau bendrauti su graikais tikrai smagu, jie gražūs ir flirtuoti moka tikrai neblogai.
- Ar praktika neatbaidė nuo tokios profesijos, ar kaip tik padrąsino?
Praktika truputėlį skyrėsi nuo mano specialybės, todėl dar kartą įsitikinau, kad virtuvės šefe būti nenorėčiau. Galiu drąsiai pasakyti, kad įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, komandinio, greito ir efektyvaus darbo. Manau man tai tikrai pravers, dirbant technologės darbą.
- Ar sutiktum dar kartą praktiką atlikti būtent ten, ar norėtum rinktis jau kokią kitą šalį?
Nors dirbti būtų daug lengviau toje pačioje virtuvėje, su tais pačiais žmonėmis, tačiau ateinančiai praktikai rinkčiausi kitą šalį. Čia pamačiau tikrai daug, beveik viską, ką norėjau, kas buvo mano planuose. Norėčiau pamatyti daugiau, kitas salas ar šalis.
- 4,5 mėnesio išties ilgas laiko tarpas. Ar sunku buvo atsisveikinti?
Išvykti buvo labai sunku, ypač, kai paskutinės savaitės pralėkė labai greitai. Kiekvieną vakarą vis su kažkuo atsisveikindavome. Taip gimė tradicija daryti atsisveikinimo vakarėlius. Mūsų atsisveikinimą atšventėm klube, kur darydavo mūsų pamėgtus kokteilius. Mėgstamiausi buvo „Mochito“ ir „After sock“, pastarasis buvo aštraus cinamono likeris su ledukais.
Žinoma, sunkiausia buvo atsisveikinti su virtuvės darbuotojais, jie tapo kaip tikri šeimos nariai, tiek daug laiko su jais praleista, tiek daug juoko palikta virtuvėje. Taip užsiplepėjusios su drauge vos nepavėlavome į lėktuvą. Per ilgai užtrukome atsisveikindamos su kolegomis ir per visą oro uostą iki lėktuvo su visais savo lagaminais bėgte bėgome. Pasisekė, nes buvome paskutiniosios po kurių uždarė vartus.
Iki paskutinės minutės buvo sunku suvokti, kad 4,5 mėnesio praktika Rodo saloje baigėsi. Vis dar dėlioju drabužius ir su kiekvienu grįžta prisiminimai. Sunku bus pamiršti praėjusią vasarą.
- Kokie buvo praktikos pliusai, minusai? Ar patartumėte studentams praktiką atlikti užsienyje?
Didžiausias praktikos minusas buvo, kad vėlavo sumokėti algas. Kartais reikėdavo tikrai smarkiai susiimti, pataupyti, jei norėdavom kažkur papramogauti. Nepaisant šito, mums pavyko šauniai praleisti vasarą, susipažinti su daug įdomių žmonių, mano anglų žinios smarkiai patobulėjo, truputį išmokau graikiškai.
Tikrai patarčiau studentams išbandyti praktiką užsienyje. Tai didelis išbandymas ne tik darbo srityje, bet ir kalbos, savęs išbandymas. Jei baigusi studijas nerasčiau darbo Lietuvoje, tikrai apsvarstyčiau variantą važiuoti dirbti į kitą šalį.