Praktiški vokiečiai niekada neleis pamiršti apie pagrindinius stereotipus, susiformavusius pas juos atvykstančių keliautojų sąmonėse. Jeigu keliuose pagrindiniuose šalies didmiesčiuose, įsimaišęs į turistų ir epizodinių svečių srautą dar gali bent akimirkai pamiršti stebuklingąją Ordnung‘o sąvoką, kitais atvejais nuo absoliučios tvarkos pabėgti čia vargu ar pavyks.
Parsiradus Saksonijos sostinėje Drezdene vėlinių savaitgalį, norom nenorom prisimeni, kad Visi šventieji protestantams neegzistuoja, o eismo spūsčių, miesto gyventojams lekiant į toliau nuo centro įsikūrusių kapinių link, susiformavimas – tikrai ne šiai šaliai būdingas reiškinys. Tai, kad pasiruošimo religinėms šventėms tradicijos čia šiek tiek kitokios, primena ilgos sunkvežimių grandinės, besitęsiančios nuo pat Drezdeno centro prieigų. Sunkiųjų mašinų priekabose – medinės dėžės, kurių viduje tarp medienos drožlių pasislėpę gležniausių dar tik artėjančio metų laiko šventėms skirtų dekoracijų elementai. Pro tvarkingus daugiatonių „MAN‘ų“ ir „Mercedes‘ų“ bortus vietomis pralenda egliašakiai, tačiau dauguma jų – dirbtiniai.
Vienoje pagrindinių miesto aikščių sparčiai kyla krano bokštas, po juo – dar nespėjęs užsiverti karuselės ratas. Žiūrint į jį, norisi tikėti, kad tai, kaip jis atrodys – maloni artėjančių Kalėdų staigmena. Bet deja – tiek ši karuselė, tiek prieššventinių mugių paviljonai esti su vokišku kruopštumu puoselėjamos tradicijos dalis. Nors visi jie jau po savaitės dvelks šviežumu ir naujumu, iš tikrųjų atrodys visiškai taip pat kaip ir pernai, užpernai ar prieš dešimt metų. Vietiniai žvelgs į juos su širdį glostančia nostalgija, tačiau turistams jie taps didžiausiu metų atradimu. Net jeigu kuriems nors iš jų prieš akis iškilęs vaizdas iš vietinio Kalėdų atviruko leis suvokti, kad kiekvieno bokštelio, kiosko, suolelio, pavėsinės ir karuselės, o galiausiai – netgi su protestantams nebūdingu iškilmingumu išpuošto Weihnachtsbaumo lokacija centimetrų tikslumu atitinka ankstesnių metų išplanavimą. Ir viskas todėl, kad jau tuoj garsusis Altmarkt‘as taps dar garsesniu Striezelmarkt‘u ir vorele judanti minia neleis jam ištuštėti tol, kol Kalėdų džiaugsmu persisotins kiekvienas ir kiekviena mažiausiai pusantro šimto kilometrų spinduliu.
Ne itin gausūs turistai ar miesto grožiu dar neatsidžiaugę uždarbiauti čia atvykę laikinieji Drezdeno gyventojai – daugiausia, rusai ir vienas-kitas lenkas arba čekas - dar neužuodžiantys garuojančio Glühweino kvapo, lenkiant aikštę, trumpam užmetę į ją akį, traukia Kurto Vonneguto metaforizuoto ir „Slaughterhouse Five“ (Taip, toje pačioje penktu numeriu pažymėtoje skerdykloje) savotiškai apdainuoto senamiesčio link. Čia – viskas kaip visada ir truputį kitaip. Arkliai ir važnyčiotojas atrodo nė trupučio nepasenę per visus tuos metus, per kuriuos Drezdene apsilankyti neturėjau progos. Tačiau „nepaseno“ – greitai akivaizdžia tampanti iliuzija. Nei arkliai, nei važnyčiotojas tiesiog nerodo dantų. Taip, ir vienas, ir kitas paprasčiausiai nesiryžta prasižioti. O pats senamiestis, nors ir saugo septintą dešimtmetį vykstančios rekonstrukcijos iliuziją, kasdien sugeba sužibėti iš naujo – arčiau vidurdienio, kai saulė trumpam nusišypso, regis – vėlgi – jau trečią šimtmetį pozicijos nekeičiančių didingų pastatų languose.
