Italija... rodos, tiek daug apie ją jau rašyta, bet kiekvienas keliautojas turi savo istoriją, apipintą pačių žaviausių ir nuostabiausių akimirkų, išgyvenimų, saugomų širdyje, brangesnių už bet kokį kelionės suvenyrą.
Pirma pažintis su šia šalimi - šį rudenį atrasta saulėta Italijos dalelė - Sicilija. Ši kryptis atsirado netikėtai, neplanuotai, likus vos porai savaičių iki atostogų pradžios, tiesiog akiai internete užkliuvus už pigių bilietų pasiūlymo su Norwegian Airlines. Keliavome savarankiškai, viską organizavome dviese, kelionei turėjome dešimt dienų ir pasiryžom, kaip daugelis sakė, vos ne neįmanomam dalykui - apvažiuoti visą salą ir pamatyti, tai ką tikrai verta pamatyti.
Kiek spėjome prieš kelionę, pasiskaitėme atsiliepimų bei nuomonių, kad susidarytume bent šiokį tokį įspūdį, kur skrendame. Pirmiausia sužinojome tai, kad Sicilijoje reikia būti atsargiems, gali apiplėšti, Palerme siaučia kišenvagiai, italai siaubingai vairuoja, nubrozdina turistų automobilius ir šiaip nėra per daug meilūs atvykėliams. Na ką gi, išvykome to patikrinti patys.
Kelionės pradžia buvo naktis Trapanio apylinkėse, kuomet atvykusius naktį mus oro uoste pasitiko italai, nė žodelio nekalbantys angliškai, pas kuriuos apsistojome nakvynei. Nepaisant šio menkniekio, viskas buvo puiku, gavome gerą kambarį, šeimininkė ryte paruošė pusryčius, sugebėjome net visai neblogai kalbų ir gestų mišiniu pabendrauti, ir saulei kylant pradėjome savo mini turą po Siciliją.
Važiavome pietinės dalies link, kaip vėliau sužinojome, dauguma keliautojų savo kelionę pradeda į priešingą pusę. Mūsų tikslas buvo Agridžento (Agrigento) - miestas su savo istorija, šventyklų slėniu Valle del Templi, išlikę romėnų imperijos laikų kolonos ir griuvėsiai, kurie tarsi laiko mašina perkėlė mus į Romos imperijos laikus.
Praleidę dieną beklaidžiodami po Agrigento savo nakvynės butuką stilingame miesto kvartale ketvirtame namo aukšte radome tik po kokių keturių ratų aplink rajonėlį, ir trijų nesėkmingų paklausimų vietinių, kurie apie gatvelę už penkiasdešimties metrų net nebuvo girdėję... na, bet tai mums nuotaikos nė kiek nesugadino, buto šeimininkė, kuri tai pat nekalbėjo jokia kalba išskyrus italų, mus maloniai pasitiko ir įleido į be galo jaukų butą, pro kurio langus atsivėrė nuostabi miesto panorama. Rytą pradėjome anksti, nes laukė ilgas kelias iki Sirakūzų su dar keletu must and want see sustojimo vietų.
Važiuodami pajutome, kad artėjame į pačius salos pietus, šiukšlių pakelėse daugėjo, karštis svilino, sustojus kaimeliuose anglų kalba niekas nekalbėjo, aplink matėsi plynos dykvietės, su vienur kitus išsimėčiusiais begriūvančiais pastatėliais, galbūt net kažkada išnykusiais kaimais. Kilo jausmas, kad dabar bet kurioje situacijoje galime pasikliauti tik savimi, savo žiniomis, išmone, logika bei intuicija, esam vieniši keliautojai didelėje saloje, savo noru pasirinkę ne komforto zoną.
Pakeliui užsukome į nuostabaus grožio miestuką Modica, vertą atskiros istorijos, užburiančio savo architektūra, gatvelėmis, vedančiomis atrodo į nežinia kur.. gaila ten praleidome vos keletą valandų, ir spėjome patirti šiokių tokių nuotykių, kurie verti atskiro aprašymo.
Dar pralėkėme pro Ragusa – idealaus baroko architektūros miesto pavyzdys, išskirtinis reginys akims ir žinoma vertas ilgesnio užsibuvimo.
Jau visai vakarėjant netoli Avola miestelio stačiais kalnų serpantinais pakilome iki draustinio Riserva Naturale Orientata Cavagrande del Cassibile. Tiems, kam patinka gamta, kalnai, vanduo, ši vieta tikras rojus, su atsiveriančiais kvapą gniaužiančiais vaizdais, stačiomis uolomis ir visiškai laukine gamta. Visas kalnų kanjonas yra apie 10 km ilgio. Kadangi jau buvo vėlyvas metas, leistis žemyn, kai žygis pėsčiomis užtrunka apie 1-1,5 val. ir tiek pat pakilti aukštyn, nesiryžom. Diena visai ėjo į pabaigą, temo. Pamatyti Cassibile upės baseinėlius, susijungiančius kriokliais, teko tik iš viršaus. Tikiuosi, dar ten sugrįšim..
Reikėjo skubėti kuo greičiau pasiekti Sirakūzus. Išlaviravę siauručiais kalnų keliukais, pro negyvenamas dykvietes, stūksančias uolas, keletą dešimčių kilometrų nesutikom nė vieno automobilio, nė jokios gyvos dvasios, pagaliau „išsimušėm“ į platesnį kelią, o iš jo jau į greitkelį, vedantį tiesiai į vieną gražiausių senovės miestų. Ne veltui šis miestas įtrauktas į UNESCO, o pats senamiestis įsikūręs Ortigijos (Ortigia) pusiasalyje.
Na ką, šturmavom Sirakūzus ir apstulbom nuo sicilietiško naktinio gyvenimo siautulio. Žmonių buvo pilnutėlės gatvės, bet kokio amžiaus, kalbos, tautybės, niekas neskubėjo, gyveno tik šia akimirka, grupelėmis būriavosi prie staliukų po atviru dangumi, lėtai užkandžiavo ar gurkšnojo vyną, žonglieriai aikštės viduryje demonstravo savo sugebėjimus, retsykiais pralėkdavo dviračiai ir benamiai šunys, kažkur girdėjosi juokas, gatvės muzikantai virpino širdis jausmingomis melodijomis.
Šalia jaukiai šurmuliuojančių kavinukių tyvuliavo juodas vanduo, o ore sklandė neapsakomas citrusų, kepamos šviežios žuvies bei nuostabaus vakaro kvapas.. Laikas sustojo, bent mums. Atrodė, ta naktis galėtų nesibaigti niekada.. Išvažiuojant mintyse kartojau „aš ten dar sugrįšiu“, „būtinai sugrįšiu“.
Išsisklaidžius paslaptingos ir užburiančios Ortigijos kerams, judėjome į priekį. Pasižvalgydami, sustodami atsipūsti, vieną kitą foto pasidaryti artėjome Katanijos (Catania) link. Kelias fantastiškas, reikia paminėti, kad kol kas itališko vairavimo ypatumai mūsų labai neišgąsdino, reikia tik pačiam kelyje elgtis mandagiai, šiek tiek daugiau atidumo bei truputis atlaidumo vėjavaikiams italams mums padėjo išvengti didelių stresinių situacijų netgi tokiame mieste kaip Palermas.. o teisybės dėlei, reikia pasakyti, iš anksto prisiklausę ir prisiskaitę labai bijojome ten vairuoti, bet apie tai jau vėliau.
Kataniją pasiekėme tik temstant, pataikėme į vakarinį piką, tad dar užtrukome, kol suradome savo nakvynės vietą šiek tiek už miesto centro, privačiame namų kvartale. Greitai išsikrovę daiktus, šokome į automobilį ir nulėkėme į centrą. Mus pasitiko didmiesčio chaosas – automobilių, motorolerių gausa, siauros gatvės, eismas kaip mums atrodė, vykstantis visomis kryptimis. Katanija (Catania) – antras pagal dydį salos miestas. Jei vis dar tikite, ar norite tikėti, kad Sicilija mafijos tėvynė, būtinai pasivaikščiokite po naktinę Kataniją.
Ne, nieko mums nenutiko, tiesiog pats miestas mums pasirodė rūstus, „tamsus“, persismelkęs pilkuma ir tai ypač jaučiasi naktį, gatvelės, gerokai nutolusios nuo centro alsuoja kažkokia savotiška atmosfera, tarsi trilerio siužete, eini ir galvoji, kas būtų, jeigu būtų, ypač atokesnėse vietose pajunti, kai tave stebi iš už kampo vietinio tunisiečio ar kito, čia įsitaisiusio gyventi, svetimšalio akys, kad esi vienas su savimi, ir jei kas..
Aplankėme Katedros aikštę, dramblio fontaną, fantastiško grožio žydų šventyklą, į kurią naktį įleido tik žydus ir mus (nors mes žydiškų bruožų savyje neatradome ) išmaišėme didesnes ir mažesnes gatveles aplinkui ir laimingi grįžome į savo nakvynės būstą.
Iš pat ryto judame toliau turėdami tikslą aplankyti vieną aktyviausių pasaulio ugnikalnių. Etnos viršūnė matoma iš tolo, atrodo ranka pasiekiama, bet nuo Katanijos tolstant ir pamažu kylant į salos vidurį, per miniatiūrinius kaimelius ir raitytus kalnų keliukus taip nebeatrodo. Klausiam vietinių ar teisingu keliu judam, nes GPS rodo viena, o rodyklės ką kitą.
Beje, teko įsitikinti ne kartą, kad aklai sekti GPS nurodymais nereikėtų, nes kai kurių kelių tiesiog nėra suvesta į pačią GPS sistemą, galbūt nutiesti nauji ir to nespėta padaryti, kiti gi tokie maži kalnų keliukai, kurių net žemėlapiuose nerasi, arba prietaisas mato kelią, vedantį per uolas, žodžiu gali būti visaip ir klausti kelio nėra nei gėda, nei dar kažkas tokio. Jauna italų pora puikiai prabilo anglų kalba, tad vadovaujantis jų nurodymais kylam į viršų.
Deja, kuo aukščiau, tuo prastesnis oras, apsiniaukė ir tirštas rūkas didėja. Pakilus jau gan aukštai, sustoję pakelės degalinėje sutikome vokiečių porą, kurie dardėjo žemyn iš Etnos. Nepamatę to, ko tikėjosi. Džiugių žinių nebuvo.. dėl tiršto rūko ir debesų nematyti absoliučiai nieko, kilti į viršūnę draudžiama. Na, mes rankų nenuleidom, dar su entuziazmu žinoma kilom viršun.. Deja, privažiavus aikštelę netoli Etnos supratom, kad ne tik jos nebematysim, bet ir savo kelio gal penkis metrus į priekį matom. Teko susitaikyti su situacija ir nieko čia nepadarysi, su gamta nepakovosi ir oro neužsisakysi.
Šnektelėjome apie orą su netoliese sustojusia vietinių šeima ir, kaip ir jie, ėmėme palengva leistis nuo kalno žemyn. Na ką gi.. šitas reikalas liko kitam kartui, gal dar duos Dievas, bus toks. Vynuogynų plantacijos, siaurutis geležinkelis, maži kaimeliai su savo gyvenimo ritmu, bevažiuojant viskas susipina į kažką tokio, ką pajunti tik būdamas ten. Keliaujam link poilsiautojų pamėgto kurorto prie Jonijos jūros - Taorminos (Tairmina) Pakeliui dar aplankome puikų miestuką Acireale, kuriame, kaip ir daugelyje Sicilijos miestelių ir kaimelių, nepaprastai gražios bažnyčios.
Jaukios kavinukės, nedideli viešbutėliai ant kalvos, antikinio teatro griuvėsiai, Taorminos sodai – viskas, kas džiugina keliautojo akį ir širdį, miestelis, kuris nepanašus į kitus, kuriame norėtųsi apsistoti ilgėliau, pavaikščioti gatvelėmis ir pakvėpuoti jo oru. Paliekam šį miestelį ir lekiam toliau, dar sustojam pakeliui pamatę nuostabų pliažą, su turinčia savo istoriją Isola Bella sala, kurią galima pasiekti perbridus vandenį iš paplūdimio. Norintiems panardyti ir pasimaudyti čia yra ką veikti, vanduo krištolinio skaidrumo.
Kelionė jau gerokai įpusėjusi, bet priekyje dar daug įdomaus ir nepatirto. Kelias, kuriuo visą laiką važiuojame driekiasi palei Jonijos jūrą, iš vienos pusės kalvos, iš kitos jūra, vykstame per didesnius ir mažesnius Sicilijos miestelius, kaimelius, su trumpesniais ar ilgesniais sustojimais, mūsų laukia nakvynė Milazzo miestelyje. Jauna italų porą, išnuomojusi mums nakčiai butuką, palinki gero vakaro ir mes leidžiamės pasižvalgyti, pavakaroti ir įsilieti į sicilietišką vakaro šurmulį.
Kadangi ryte į kelionę, o gal ir tas lietuviškas nepasitikėjimas, kad gal čia kažkas ne taip, šaldytuve mums palikto vyno butelaičio neliečiame, bet žinoma, pats faktas, kad nors ir vienai nakčiai apsistojus, apie tai šeimininkų buvo pagalvota, nuteikia labai maloniai.
Laukia ilgokas kelias, pajūrių važiuoti be galo smagu, vaizdai užburiantys, tiesiog gali medituoti ir pamiršti, kad esi kelyje, bet mus važiavimo tempas neramina, kadangi priekyje dar daug neįveiktų kilometrų. Nusprendžiam sukti į greitkelį, kuriuo važiuoti nėra taip įdomu, bet laiko sutaupėm nemažai. Vakare atvykstam į miestelį, kuriame nakvosime, viskas nauja, kvepia, buto šeimininkas sklandžia anglu kalba nupasakoja, ką galime pamatyti ir nuveikti dar šį vakar, o ką atidėti rytdienai.