Atone griežtai sekama bizantiškosios stačiatikybės tradicijomis, griežtai nepritariama bažnyčios reformacijai ir suartėjimui su katalikais. Vienuoliai gyvena vienuolynų „celėse“ – mažuose būstuose greta vienuolynų, su nedideliu ūkiu bei skituose – trobelėse atsiskyrėliams.

Patekimui čia reikalingas specialus leidimas (graikų kalba, datos Julijaus kalendoriumi), išduodamas vienuolynų sekretoriato. Yra dviejų tipų leidimai – bendrasis (galima Atone lankytis 3 dienas ir nakvoti bet kuriame vienuolyne) ir specialusis (leidžiama lankytis sutartinį dienų skaičių, bet tik viename vienuolyne arba skite). Į Atono kalną draudžiama įžengti moterimis (nors yra buvę atvejų, kai čia slėpėsi pabėgėliai, tarp kurių buvo ir moterų).

Vienuoliai verčiasi žemdirbyste, žvejyba, medžio raižyba, spirito varymu, knygryšyste, ikonografija. Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado ir naujų verslų – taksi vairavimas, turizmas, automobilių remontas, kompiuterių paslaugos.

20 stačiatikių vienuolių respublikos vienuolynų yra UNESCO Pasaulio kultūros paveldo dalis. Pirmasis vienuolynas, Didžioji Laura, buvo įkurtas Bizantijos vienuolio Atanazijaus Atonito 963 m. Tuo metu Atone jau buvo vienuolių, kurie čia gyveno asketiškomis sąlygomis, sekdami Senovės Egipto vienuolius asketus.

Netrukus vienuolynus Atono kalne įkūrė bulgarų, rumunų, rusų, gruzinų ir serbų vienuoliai. Šiuo metu čia yra 20 vienuolynų, iš kurių 17 yra graikų, vienas rusų, vienas bulgarų ir vienas serbų.

Vienuoliai Atone gyvena ne tik vienuolynuose, bet ir skituose, kurie yra priklausomi nuo vienuolynų bei neturi jokių savarankiškų teisių vienuolių respublikos valdyme.

Plačiausiai vartojama graikų kalba, tačiau rusų, serbų, bulgarų vienuolynuose vartojamos tų tautų kalbos bei bažnytinė slavų kalba.