Salos, kurių nepamiršiu: čia susikerta tarpžemyniniai keliai

Šis rašinys atsiųstas konkursui „Kelionė, kurios nepamiršiu“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Mano kelionės kurios niekada nepamiršiu pėdsakai veda į mažą salyną Europos žemyno pietinėje dalyje, tarp Sicilijos ir Afrikos, tai Malta. Pirmas įspūdis pasivaikščiojus po vieną iš salų pakeri. Žydri viduržemio jūros vandenys skalaujantys akmenuotą salos žemę susilieja su bekraščiu, ir tokiu pat žydru, tik skirtingo atspalvio nei vanduo, dangumi.

Žemė tokia akmenuota, tad stebina, kaip čia iš viso sugeba augti augalai. Bet jie auga, prisitaiko, stiebiasi į dangų, kai tik randa nors mažytį trupinėlį žemės, kurios čia viso saujelė. Tiesa, vasaros čia augalų visai nelepina, nes karšta saulė išdegina visa kas gyva. Tik vadinamu žiemos sezonu, kai saloje klimatas drėgnesnis, lapkričio - sausio mėnesiais, galima pasidžiaugti žaluma.

Mes kaip tik ir atvykome, pasibaigus vasarai, lapkričio mėnesį, kai buvo lietinga savaitė, tad vaiski žaluma stiebėsi iš visų pakampių, kur tik rado trupinėlį žemės. Lapkritį čia netrūko nei saulės šviesos, nei lietaus. Teko ir spinduliais džiaugtis, ir lietui pliaupiant bristi per patvinusias gatveles.

Buvo apie 22 laipsnius šilumos, pakankamai, tuo labiau, kad Maltoje galima maudytis ištisus metus!

Maltoje negali nesižavėti ir geltonais plytų namukais. Vieni jų nauji ir komfortiški, kiti seni, tačiau ne prastesni - menantys didingus viduramžių laikus. Senovinis miestas salos centre, ant kalvos - Mdina, neįprasto normanų ir baroko architektūros derinys nepalieka nei vieno abejingo. Siauros tvarkingos gatvelės, jaukūs geltoni namukai lyg iš pasakos. Ypač čia gražu sutemus.

Miestą apgaubia paslaptinga atmosfera, kuri leidžia persikelti į praeitį, pajausti to laikmečio dvasią . Atsigerti puodelį itališkos kavos, ar papietauti, labai malonu kavinėje „Fontanella“. Rasite nesunkiai, vaikščiodami Mdinos gatvėmis, tiesiog anksčiau ar vėliau, be vargo, pamatysite šią kavinę. Sėdint kavinės viršuje, atsiveria įspūdinga panorama į visą salą.

Smagu pasivaikščioti pakrante Slimoje. Slimos promenada mėgstama vieta norint pasigrožėti viduržemio jūra, įlankėlėmis. Mes taip įsijautėme eidami nuo savo viešbučio, kad pasiekėme Šv. Juliano miestelį, Pacevilio rajonėlį, kur naktinio gyvenimo mėgėjai suras viską ko reikia. Vakare šiame rajone šurmulio netrūksta. Į daugumą klubų įleidžiama nemokamai, tad galima tiesiog migruoti iš vienos vietos į kitą.

Be abejo, būtinai aplankėme sostinę Valetą, kurioje susilieja finikiečių, arabų ir italų kultūros paveldai. Sostinė Valeta įkurta XVI a. Maltos ordino, yra vienas iš UNESCO saugomų objektų. Valetos senamiestyje vyrauja antistresinė aplinka - niekas niekur neskuba, mėgaujasi gyvenimu. Gražus vaizdas atsiveria į uostą.

Teko pasivaikščioti šachmatų lentos principu išplanuotomis gatvėmis, šarvuotiems riteriams pritaikytais laiptais. Aplankykėme Šv. Jono bažnyčią, Magistro rūmus, Barakka sodus, vietinio valtele buvome plukdomi į tris miestus: Birgu, Senglėja, Kospikua. Šie miestai, tai Maltos kultūros paveldo lopšys. Nors Valeta maža, joje priskaičiuojama daugiau nei 300 istorinių objektų. Ką veikti, tikrai buvo!

Jei pasigesite Maltoje žalumos, aplankykite Šv. Antano botanikos sodą. Mažai išreklamuota vieta, bet nuostabi oazė ramiam poilsiui su įspūdingais egzotiniais augalais.

Kokia Malta be pasiplaukiojimo laivu? Daugybė įvairiausių kruizų! Net galva susisuka kurį pasirinkti. Ėmėme tą, kurio metu galima daugiau pamatyti. Katamaranu plaukėme į Žydrąja lagūna vadinamą vietą Komino saloje, po to į Gozo salą. Laivas naujas ir gražus, su permatomu dugnu.

Pasirodo, paskubėjome sumokėti virš 10 eurų į Nacionalinį Maltos Akvariumą, kai gyvai jūroje, dėl ypač skaidraus vandens galėjome pamatyti didelę žuvų įvairovę. Matyti jūros dugną buvo išties labai įspūdinga. Žuvelės kuo puikiausiai matėsi iš laivo, ir nardant. O Maltoje nardo visi, kas gali, tam čia puikios sąlygos. Bet jei iš tiesų, ir Nacionalinis akvariumas irgi buvo vertas dėmesio.

Maudantis kristalo skaidrumo vandenyje ir vaikščiojant po miūniatiūrinę Komino salelę, laikas neprailgo. Salelėje nuostabiai pasimėgavome saulės voniomis. Vasarą čia turbūt nepakenčiamai karšta, nes nėra medžių, vadinasi ir jokio pavėsio, bet rudenį buvo pats tas.
Gozo saloje, Dveiroje, įžymusis Azuro langas, natūraliai susiformavusi arka, kurią išgraužė jūra, irgi verta dėmesio, nes tai Maltos simbolis ir turistų traukos objektas.

Gozo saloje paragavome ir tradicinių Maltos pyragėlių, vadinamų „Pastizzi“. Jie skanūs, iš bemielės sluoksniuotos tešlos su įvairiais įdarais, rikotos sūrio, žirnių. Puikus gatvės maistas, kai trūksta laiko kavinei. Miestų centruose pyragėliai „pastizzi“ parduodami ant kiekvieno kampo.

Dar daug ką aplankėme per dvi atostogų savaites. Reiktų ilgai viską vardinti. Saleles išmaišėme skersai ir išilgai. Dar paminėsiu kaimelį, Marsašloką. Jis garsėja tradiciniu žuvies turgumi, geriausiais restoranais, kuriuos renkasi vietiniai, kai nori skaniai papietauti.

Šiame kaimelyje smagu nusifotografuoti su tradicinėmis, spalvingomis žvejų valtimis vadinamomis „luzzu“. O kur dar Maltos paplūdimiai? Nors jie ne patys geriausi, tačiau kiekvienas jų vis nustebina išskirtinumu. Man patiko Melihos paplūdimys, Raudonasis.

Nepamirštamas ir Šv. Petro baseinas, natūraliai susidaręs gamtos reiškinys, leidžia išsimaudyti nebijantiems šokinėti nuo uolų. Žydroji grota -nuostabaus grožio rytinės saulės ir vandens žaismas. Ir svarbiausia, Maltoje smagu, nes žmonių svetingumas ir paslaugumas begalinis.

Irma V.