Keliaujant aukštyn žemyn San Francisko kalnais ir kalvelėmis, artėjančią įlanką išduoda ne tik vandens kvapas ir klykaujančios žuvėdros, bet ir duslus ūbavimas. Šį garsą kelia ne laivai, o jūrų liūtai – nuolatiniai vienos prieplaukos San Francisko įlankoje gyventojai.
Dokuose jie pasirodė 1990 metų sausį, praėjus trims mėnesiams po Loma Prieta žemės drebėjimo. Iš pradžių jų buvo 10-50, bet netrukus didžiuliai silkių būriai ir saugi bei patogi gyvenimui vieta atviliojo gausybę jomis besimaitinančių jūrų liūtų.
Dabar kasmet čia žiemoja iki 900 šių didžiulių žinduolių, daugiausia – patinų. Vasaromis, dauginimosi sezonu, jie iškeliauja į pietus, prie Channel salos. Tačiau būrys jūrų liūtų lieka 39-ajame doke. Tikriniu žodžiu jau tapęs angliškas jo pavadinimas Pier 39 visuose turistų vadovuose įtraukiamas į lankytinų miesto vietų sąrašą.
Pažiūrėti snaudžiančių, besikaitinančių saulės atokaitoje ar riaumojančių jūrų liūtų atkeliauja būriai turistų. Prieš kurį laiką buvo bandoma išvyti neprašytus svečius iš įlankos, tačiau dėl to sumažėjus turistų srautui smarkiai smuko aplinkinių kavinių ir suvenyrų parduotuvėlių pajamos. Jų savininkai išsireikalavo, kad jūrų liūtams būtų leista gyventi tarp doke prišvartuotų laivų.
Tiesa, jūrų liūtai, žinomi kaip gana draugiški ir protingi gyvūnai, į tai ne visada atsako su dėkingumu. Štai pernai rudenį vienas iš jų sužalojo keliolika žmonių.
Žvejo prieplauka (Fisherman’s Wharf), kur yra 39-asis ir kiti dokai, garsėja ne tik jūrų liūtais. Tai yra bene daugiausiai turistų dėmesio sulaukiantis ir sėkmingiausiai jų pinigines patuštinantis San Francisko rajonas. Nors šio didmiesčio ramiu nepavadinsi, Žvejo prieplaukoje šurmulys – gerokai didesnis nei kitur.
Čia pilna suvenyrų parduotuvių, jūros gėrybių restoranų, kavinių, ledainių, vaisių prekyviečių. Iš čia puikiai matyti Aukso vartų tiltas ir legendinis jau nebeveikiantis Alkatraso kalėjimas. Čia galima apsilankyti San Francisko miesto, Technikos ir Jūrų muziejuose, apžiūrėti senus ir vis dar plaukiojančius laivus, pasilinksminti atrakcionuose, pabendrauti su visai nebaikščiomis žuvėdromis ar sukrimsti priešpiečius, įsitaisius kur nors ant molo.
Žvejo prieplauką sukūrė kažkoks Henry’is Meiggsas. Iš pradžių ji buvo naudojama kaip prekybos atplukdyta mediena vieta. Nuo pat pradžių ją pamėgo ir tie, kuriems rūpėjo ne mediena, o pažvejoti, paplaukioti ar pasikaitinti saulėje.
„Fisherman's Wharf tikrai užknisa, bet jūs ten vis tiek užsuksite“, - rašoma vienoje interneto svetainėje ir čia pat paaiškinami šios vietos trūkumai bei privalumai.
Tarp priežasčių, kodėl Žvejo prieplauka užknisa, minimos priekabių turistų minios, didžiulės parkavimo kainos, prastai organizuojamos pramogos (daugelis čia atkeliauja norėdami paplaukioti laivu, tačiau būna priversti laukti eilėse), klaikus, bet brangus maistas ir visokie pašlemėkai, kurie dedasi gatvės artistais, labdaros rinkėjais ar pardavėjais.
Tačiau jūrų liūtai, švieži, nors ir brangūs krabai, patogus susisiekimas ir turai po San Francisko įlanką turėtų užgožti nemalonius įspūdžius. Man būtent taip ir atsitiko, nors Žvejo įlankoje praleidau vos keletą valandų.
