Sekso šventyklos Indijoje: orgijos, grupinis ir gyvuliškas seksas buvo įprastas kaip karas ar malda

Kadaise buvusi pirmųjų pasaulyje sekso traktatų ir erotinio vaizduojamojo meno namais, šiandien Indija yra itin konservatyvi šalis. Todėl su seksu susiję Indijos meno kūriniai šiais laikais greičiausiai šokiruoja labiau nei tada, kai buvo sukurti.

2013 metų gruodį Indijos LGBT bendruomenė patyrė didelį smūgį, kai šios šalies Aukščiausiasis teismas homoseksualumą paskelbė nusikaltimu.

2015 metų rugpjūtį Indijos Vyriausybė įvedė draudimą, kuris po kelių dienų buvo sąlyginai sušvelnintas – juo buvo uždrausti daugiau nei 800 interneto puslapių, laikomų pornografiniais. Tokio draudimo skelbiamas tikslas buvo sutramdyti vaikų pornografiją ir seksualinę prievartą.

Indija pastaruosius keletą šimtmečių buvo itin konservatyvi šalis. Tam įtakos turėjo tokių visuomenės grupių, kaip Islamo dinastijos, britų valdovai ir Indijos Brahmanų kastos dvasininkai, puritonizmas. Tačiau Indija ne visada buvo tokia. Prieš XIII amžių seksualinės normos šioje šalyje buvo kur kas liberalesnės. Seksas buvo mokomasis dalykas, įtrauktas į formalųjį šalies švietimą, o „Kamasutra“ – pirmasis pasaulio sekso traktatas, buvo parašyta būtent senovės Indijoje tarp IV a. pr. Kr. ir II a.

Iš tikrųjų, jeigu įsižiūrėtumėte geriau, visoje šalyje įžvelgtumėte eilę priminimų apie šiuos liberalesnius laikus. Erotiniai motyvai, tiesiogine to žodžio prasme, yra iškalti XIII a. pastatytoje Konarko Saulės šventykloje, esančioje rytų Indijos valstijoje, Orisoje.

Nuogumas yra sutinkamas ir paveiksluose, ir dangaus mergelių skulptūrose Maharaštros valstijoje esančiose budistų vienuolių olose Adžantoje (II a. pr. Kr.) ir Eloroje (nuo V a. iki XX a.).

Tačiau geriausiai išlikusį ir vaizdingiausią Indijos erotinio šventyklų meno pavyzdį galima pamatyti nedideliame Khadžuraho miestelyje, esančiame centrinės Indijos valstijoje, Madhja Pradeše. Jame esančios elegantiškos induistų šventyklos buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 1986 metais. Jos buvo pastatytos Chandela dinastijos tarp 950 ir 1050 metų. Iš 85 originalių šventyklų išliko tik 22.

Kai įžengi į 6 kvadratinių kilometrų dydžio vietovę vėlyvą žiemos popietę, ją supantis smėlis spindi lyg poliruotas auksas. Vietinės moterys nešasi ką tik nuskintas gėles ir smilkalų lazdeles savo maldoms, o lankytojai vaikštinėja išoriniais koridoriais, žiopsodami į gausias ir painias skulptūras, kurios dengia kiekvieną sienos lopinėlį. Tai buvo dievų ir deivių, karių ir muzikantų, gyvūnų ir paukščių atvaizdai. Tokius vaizdus galima pamatyti bemaž kiekvienoje Indijos šventykloje.

Tačiau įsižiūrėjus įdėmiau, matyti, kad visi šitie drožiniai turi aiškiai erotinę natūrą. Juose vaizduojami ir vyrai, ir moterys, ir gyvūnai, grupinio sekso scenos, orgijos ir gyvuliškas seksas. Nors ir žinai, ko tikėtis, vis tiek būni apstulbintas dailių mergelių ir fiziškai tvirtų vyrų, išlenkusių savo kūnus neįmanomose sekso pozose šalia palaimingai ir pamaldžiai besišypsančių dieviškųjų būtybių skulptūrų.

Nors keletas akmenų aptrupėję ir kelios skulptūrų galūnės nukritusios, skulptūros yra neįtikėtinai gerai išsilaikiusios, turint omenyje, kad šios šventyklos skaičiuoja daugiau nei 1000 metų.

Egzistuoja įvairios teorijos apie tai, iš kur atsirado tokie erotiniai grafiniai motyvai. Viena egzotiškesnių teorijų teigia, kad Chandela dinastijos karaliai vadovavosi Tantros principais, kurie nurodo balanso tarp vyriškosios ir moteriškosios galių būtinumą, todėl ir įamžino savo įsitikinimus šventyklose, kurias pastatė.

Kitos teorijos yra susijusios su pačių tų laikų šventyklų paskirtimi: jos buvo laikomos mokymosi ir garbinimo vieta – ypač tokių menų, kaip mylėjimosi menas. Be to, kai kurie tiki, kad seksualinių veiksmų vaizdavimas šventyklose buvo laikomas geru ženklu, nes tai susiję su nauja pradžia ir nauja gyvybe.

Negana to, induizmas tradiciškai seksą laikė esmine gyvenimo dalimi, todėl gali būti, kad tokių skulptūrų įkomponavimas tarp kitų rodo, kad seksas yra toks pat įprastas veiksmas, kaip, pavyzdžiui, malda ar karas. Tas faktas, kad jos įkomponuotos į bendrą vaizdą, o ne įkištos kažkur į tamsų kampą, lyg ir rodo, kad jų kūrėjai norėjo, kad šias skulptūras pamatytų visi.

Keista, tačiau nėra jokios aiškios priežasties, kodėl šios įmantrios šventyklos buvo pastatytos būtent Khadžuraho miestelyje. Neišlikusi jokia informacija apie tai, ar tuo metu ši vietovė apskritai priklausė karalystei. Šių grafinių motyvų išlikimas greičiausiai yra susijęs su šimtmečius besitęsusia jų izoliacija. Regione, kuris kažkada pasižymėjo labai tankiais miškais, šventyklos buvo atrastos tik anglo kapitono Burto 1838 metais. Iš tiesų, Burtas ir pats turėjo būti įtikintas savo indų palydovų leistis į šią kelionę. Jis netikėjo, kad tokioje nutolusioje vietoje galima rasti ką nors įdomaus.

Šios įspūdingos šventyklos taip pat kažkokiu būdu išvengė Indijos moralinės policijos rūstybės, kuri pastaraisiais metais uždraudė ar sugriovė daug kultūrinių vertybių, pradedant nuo Salmano Rushdie knygų, baigiant MF Husaino paveikslais.

Tačiau už atviras skulptūras ir už jų slypinčią istoriją įdomesnis pasirodė tas faktas, jog ištisos šeimos būna giliai susidomėjusios gido pasakojimu apie pikantiškas skulptūras, esančias aukštai ant didingos Kandariya Mahadeva šventyklos sienų. Antakiai nebūna pakelti, nebūna ir apsikeista susigėdusiais žvilgsniais, ar girdimi žmonių kikenimų.