Lengva man, europiečiui, piktintis čia taip smagiai vešinčia korupcija. Kaip ir tiems, kurie nežino, kad vidutinė mėnesio alga Kenijoje siekia vos apie šimtą eurų, o ir darbą turi tik kas antras šalies gyventojas. Taigi, kyšiai ir arbatpinigiai daugumai dirbančiųjų yra ne mažiau svarbus pragyvenimo šaltinis nei pati alga.
Mūsų apylinkėse gyvenančios seserys yra skirstomos į paprastąsias ir vyresniąsias. Pastarosios - nuo vienatvės ir streso vyrus savanoje gelbėjančios moterys. Tačiau tai atradau ne iškart. Didžiai savo gėdai ir dar didesnei pokalbyje dalyvavusių viešbučio kolektyvo vyrukų nuostabai, netgi teko perklausti, ar tikrai viską būsiu teisingai supratęs. Grupelei pašaipiai nusišypsojus, man buvo geraširdiškai paaiškinta, kad pas masajus vyr. sesers terminas naudojamas teisėtai sugulovei apibūdinti. Tačiau... kaip nepasimesti tokioje seserų gausybėje? Mano ištikimas vairuotojas, plepusis Erikas, atskleidė paslaptį, kaip masajų hierarchijoje pirmąsias atskirti nuo antrųjų:
Pasirodo, tos seserys atvyksta iš kikujų genties, gyvenančios už kelių dešimčių kilometrų Tanzanijoje. Neprikiši, jų darbas yra tikrai sunkus, tačiau seserims visada padeda juodosios magijos žinios. Erikas man atskleidė, kad jos seserims ypač praverčia, kai klientai vengia atsiskaityti. Ir tuo pačiu tarsi netyčia prisiminė dar šviežią atvejį, kai tokį nesusimokėjusįjį aptarnavusi moteris ramiai ištarė:
„Labai greitai tu pats atvažiuosi į Tanzaniją manęs ieškoti.“
Pernelyg įsijautęs Erikas negalėjo sustoti ir dėstė istorijas apie užkeikimus ir kitokius užkalbėjimus, o jo palydovas bailiai ir pritariančiai linksėjo. Man buvo sunku patikėti užkeikimais nuo neištikimybės ir baisiomis užpuolančiomis pasekmėmis juos peržengus.
Lygiai taip pat abejotinai skambėjo istorijos apie šiuolaikinius raganų deginimus atokiuose Kenijos-Somalio pasienio kaimuose. Šiurpuliukai bėgiojo nugara kaip kokioje beviltiškai tolimoje trečioje klasėje, prieš miegą klausantis vyresniojo pusbrolio pasakojamų istorijų apie nenugalimąją juodąją ranką. Prisipažinsiu, norėjosi slėptis ir pranykti. Trečiokui norėjosi bėgti pas mamą. Ten, kur saugu, šilta ir yra pieno su sausainiais. Tačiau Afrikoje visas pienas, kaip ir alus, yra gaminamas iš miltelių. Nors ir nenoriai, teko slėptis už pastarojo.
Devynios ryto ir jau lekiu į ofisą, iššiepęs dantis pro mūsų jau dukart nudvėsusio ir iš ano pasaulio prikelto mikroautobuso langus. Jau neprisimenu, kelintą kartą pralekiame pro didžiulius šiltnamius, tačiau tik dabar sugalvoju paklausti vairuotojo, ką gi ten taip augina ir taip saugo šiomis ir taip jau neprastomis, augmenijai ypač palankiomis Kenijos klimato sąlygomis.
„Gialas!“ - iš karto man atsakoma. Nesuprantu ir po ketvirto prašymo pakartoti. Pagaliau išsiaiškinu, ką vairuotojas man bando pasakyti. Gėlės, ten auginamos gėlės... Eksportui į visą platųjį pasaulį. Tie šiltnamiai yra didžiuliai ir jų pilnos pakelės. Kelias į darbą šįryt įtartinai tuščias, tad ir vėl pristoju prie Eriko savo kvailais: kur, kas, kaip, kodėl?
„Šiandien juk penktadienis. Kur dingo visos mašinos?“ – klausiu. „Išeiginė. Juk Valentino diena! Ką, negi nežinojai?“ – stebisi Erikas. Mandagiai paaiškinu, kad mūsų krašte tai jokia išeiginė, nors ir yra kažkaip minima.
Ištuštėjęs, jau įprastu tapęs kelias, verčia dairytis naujų įspūdžių. Pastebiu, jog beveik kiekvienas medinis pakelės stulpas apklijuotas baltu popieriumi su trumpu tekstu didelėmis raidėmis, telefono numeriu ir visą pranešimą viršuje karūnuojančiais kažin kokių daktarų vardais. Šioje keistoje reklaminėje pakelės stulpų kampanijoje vienareikšmiškai laimi toks daktaras Dr. Mganga, siūlantis savo pagalbą šiose srityse: prarasta meilė, santuoka, politika ir dingę daiktai.
Mgangos konkurentai reklamose ant stulpų siūlo panašią pagalbą, nors jai suteikti pasitelkiamas priemones tegalima bandyti nuspėti. Tačiau, matyt, pritrūktų fantazijos. Užsirašau daktaro telefono numerį. Atsarga gėdos nedaro, sakoma mano tėvynėje! Jeigu kam įdomu, daktaras Mganga pacientus priima tik Nairobyje.
Kertame miesto ribą ir staiga pakelės pasipuošia ne tik gyvų vištų, mangų, bananų, telefono dėklų ir visokių kitų sunkiai įsivaizduojamų niekučių prekystaliais, bet ir gėlėmis. Daug gėlių. Jaučiuosi kaip vaikystėje per rugsėjo pirmąją. Net ir gatvės prekeiviai, nuolat zujantys tarp automobilių, stabtelėjusių ties sankryžomis, šiandien pakeitė kasdienių prekių amuniciją į kai ką kur kas subtilesnio. Drauge su Eriku dairomės, tačiau vienas kitam pirkti gėlių nesiryžtame.
Mus sustabdo du policijos pareigūnai, pirštu rodydami į vieną iš transporto mokesčių lipdukų, paprastai klijuojamų ant priekinio automobilio stiklo. Matau, kad jie susirūpinę kraipo galvomis. Tiksliai žinojau, kad vakar automobilį tikrinę pareigūnai galvomis nekraipė, nes greičiausiai jau buvo sotūs.
Ramiai šypsodamasis Erikas perima iniciatyvą į savo rankas. Prabilęs į abu kažkokia nauja, man iki šiol negirdėta, tarme problemą sušvelnina akimirksniu. Staiga plačios šypsenos nušvietė iki tol susirūpinusius pareigūnų veidus. Pastebėjau, kad vieno jų delną Erikas lengvai patapšnojo savo ranka. Pasidarė neramu: žinojau, kad Valentinas ne už kalnų. Policininkų žvilgsniai nukrypo į mane: dar kažko pakankamai įkyriai paklausinėję ir gavę atsakymą-diagnozę „pilotas“, pagaliau, gailestingai mus paleido.
„Ko gi jie iš manęs norėjo?“ – paklausiau jau beveik susirūpinęs. „Odos spalva,“ - atsainiai atsakė vairuotojas. „Baltas žmogus Afrikoje yra lygus apvaliam pinigų maišui. Todėl jie manęs klausė, ar tu neturėsi jiems ko nors pietums!“
Valentino dienos proga ofisą pasiekiame per rekordiškai trumpą laiką. Užėjęs sutinku kelis indus, sudarančius kontoros stuburą ir, žinoma, Surač – nepalietį ofiso vadą. Paklausiu jo dėl tos nedarbo dienos, nes šiandien ofisas kažkodėl dirba. Gaunu išsamų ir kartu be galo nuoširdų atsakymą:
„Šiandien juk nėra jokios oficialios išeiginės. O tie, kas turi mylimuosius, gali jos pasiprašyti.“ Mūsų mylimieji per daug toli nuo čia, ar ne? Todėl mes ir dirbame...