Taip pat skaitykite: Širmonikogas - vaikščiojanti sala Nyderlandų pakrantėje
Bendras salų plotas – 8,546 kvadratinių kilometrų. Tai uolingos, iš granito ir gabro sudarytos salelės ir uolos. Didžiąją dalį Sent Kildos ploto sudaro Hirtos sala (6,7 kvadratinių kilometrų ploto). Kitos ženklesnės salos yra Soajus ir Borerėjus.
Aplink jas stūkso Diuno, Stak am Armino, Stak Bioracho, Stak Li, Stak Levenišo uolos. Paviršius uolingas, kalnuotas, krantai aukšti ir skardingi. Aukščiausia vieta – 430 m (Hirtos s.). Paviršių dengia žolynai, samanos, kerpės. Yra endeminių rūšių ir porūšių. Gausu vandens paukščių. XIX a. čia gyveno paskutinės didžiosios alkos. Sent Kildoje ganosi sulaukėjusių avių bandos.
Sent Kilda gyvenama nuo neolito. Pirmą kartą greičiausiai minima Hirtir pavadinimu 1202 m. islandų raštuose. Salos kartais buvo lankomos vikingų. XIV a. pirmą kartą minimos anglų šaltiniuose.
Hariso salos Maklaudų klanas buvo atsakingas už Sent Kildą, ten rinko duoklę. Nors škotai vietiniams gyventojams diegė krikščionybę, iš esmės iki pat XIX a. Sent Kildoje vyravo druidizmas. XVIII a. daug gyventojų mirė nuo raupų ir choleros.
XIX a. čia pradėjo veikti presbiterionų bažnyčia. Gyventojai vertėsi avininkyste, žvejyba, bulvių auginimu, kiaušinių ir plunksnų rinkimu. Nuo XIX a. pab. į Sent Kildą pradėjo traukti turistai.
I pasaulinio karo metais Hirtoje pastatytas ryšių perdavimo bokštas, bet vėliau jį sunaikino vokiečiai. Po karo daug žmonių paliko salą, kiti kentėjo nuo bado, apsinuodijimų švinu. 1930 m. likę 36 gyventojai, jų pačių prašymu, iškeldinti į Morverną (Britanijos saloje).
1957 m. Sent Kildoje pastatytas radaras, Hirtoje apsigyveno karinis personalas, vykdyta mokslinė veikla, tačiau dauguma čia vykusių eksperimentų iki šiol nėra paviešinti. Tuo pat metu salos paskelbta gamtos draustiniu, o 1986 m. įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Sen Kildoje yra išlikusi gyvenvietė, bažnyčia, priešistorinių aptvarų liekanos. Vasarą salas lanko turistai, gamtininkai.