Keliauk į Bulgariją su Perpasaulį.lt! Geriausių skrydžių į Sofiją pasiūlymų ieškok čia.
Šis, tenka pripažinti, matė daug ką, buvo ne kartą spardytas ir jau turėtų būti išleistas į užtarnautą poilsį. Galiausiai prisijungiu prie dar anksčiau prabudusių ir atsiremiu į odinį traukinio gultą, su rankove pravalau rasa dengtą langą – stotyje nei gyvos dvasios, išskyrus vienišą, pajudantį traukinį palydantį šunį. Išvyka į kaimą prasidėjo.
Tad dar kelios valandos tuštokame vagone ant gana kieto, oda aptraukto suolo – ideali dienos pradžia. Po netikėtai ilgai tokiam maršruto ilgiui trunkančios kelionės žiovaujant ir ražantis bandomi išvaikyti miegai dingsta vos išsirioglinus iš traukinio – traukinio stotyje atsiveriantys miškų masyvu pasipuošę vieni iš Sredna Gora kalnų masyvo aukštikalnių tiesiog gniaužia kvapą, nors dar tik ankstyvas pavasaris.
Atvažiavus autobusiukui, supranti, koks blogas dalykas yra laukinio kapitalizmo laikais susidarančios monopolijos – už kelionę iki miestelio – tiek pat, kiek už kelionę iš Sofijos, bet rizikuoti keliauti keliais – pernelyg rizikinga, mat šalikelė negalėtų priglausti sustojusio automobilio, o ką jau kalbėti apie pėsčiuosius.
Vairuotojas plepa net neklausiamas ir norėdamas palaikyti pokalbį vis bando palaikyti akių kontaktą – lekiant kalnų keliukais tai pasitikėjimo nekelia, nors kiek pražilę plaukai leidžia manyti, kad šiame darbe jis ne naujokas.
Penkiolika minučių ir mes jau kaimelio centre, esančiame kiek daugiau nei kilometras virš jūros lygio. Nedaug žmonių čia sutiksi paprastą dieną – Koprivshtitsoje gyventojų - vos apie pustrečio tūkstančio. Tuo pačiu, tai nieko keisto, mat dėl 1876 metais šiame regione prasidėjusio,
nuo Otomonų imperijos priespaudos galiausiai išlaisvinusio Balandžio sukilimo, prie Topolnitsos upės įsikūręs kaimelis 1952 metais buvo paskelbtas vieninteliu šalyje miestu-muziejumi, o nuo 1971 metų jis turi architektūrinio ir istorinio rezervato vardą, mat šiame maže plote yra net 388 architektūriniai, meno ir etnografijos paminklai.
Beje, 1978 metais kaimeliui paskirtas ir tarptautinės svarbos titulas. Tad kaimelis ne tik, kad nesiplečia, bet atsidūręs jame jautiesi kaip sustojus laikui – besižvalgant, kuria kryptimi traukti, idant pagaliau pradėti pažintį su šia istorine vietove, tik kavinės tarpduryje besišypsanti mergina, rodos, ne iš devyniolikto amžiaus.
Išgerti kavos, vietinių gėrimų ar paragauti vietinių patiekalų tikrai yra kur, o ir pasirinkimas – nuo kavinukės iki keturių žvaigždučių restorano, tik jo vidus, nieko prabangaus nesiūlo, tačiau viską atperka nuoširdumas – padavėjos mielai pamokys vietinių šokių ar net kartu „padarys po 50“, jei apsilankysi darbo dienos pabaigoje.
Kaimelis ne tik, kad alsuojantis 19-o amžiaus dvasia, tačiau ir žavi spalvomis, kurių dauguma net neįsivaizduojamos kaip galimų naudoti namų puošybai. Nors apie Koprivshtitsą žinoma jau nuo Antrosios Bulgarijos imperijos laikų – 14-o amžiaus pabaigos, tačiau esamas kaimo vaizdas susiformavo tik devyniolikto amžiaus pabaigoje, mat 1793-1819 metų laikotarpiu kaimas net tris kartus degė, o paskutinį kartą buvo beveik visiškai sunaikintas.
Nuo atstatymo laikų išlikę pastatai yra skirtingų stilių ir turintys vis skirtingą reikšmę, mat čia gyveno ne vienas iš Pabudimo vardu vadiname amžiuje įvykusio sukilimo dalyvių ir vadų.
Pirmasis muziejus čia duris atvėrė jau 1932 metais ir buvo pavadintas čia gimusio revoliucijos lyderio Todoro Kapleškovo (1851-1876) vardu – pirmajame aukšte eksponuojamos autentiški namų apyvokos daiktai ir mažai kuo nuo namų pastatymo 1845 metais pakitęs interjeras.
Muziejus taip pat įrengtas 1876 metų Balandžio sukilimo vieno iš herojų Gavrilo Gruyevo Haltevo (1843-1876), dar žinomo savo pseudonimu Georgijus Benkovskis, gimtajame name, kuriame jis gimė ir augo. Tačiau čia eksponatai labiau susiję su Bulgarijos nepriklausomybės siekiu – tai Haltevo ginklai, uniforma, fotografijos ir panašūs daiktai.
Dar vienas garsius krašto žmones glaudęs pastatas visai prie pat daugybės tiltų kertamos upės – Lyubeno Karavelovo name gimė propagandistas, rašytojas, ir revoliucijos veikėjas Lyubenas (1835-1879) bei jo brolis Petko (1843-1903), užėmęs Ministro pirmininko pareigas ir labai prisidėjęs prie modernios Bulgarijos kūrimo. Muziejuje pasakojama apie brolių gyvenimą ir buitį – lyg ir ne kažkuo skiriasi nuo kitų muziejų, bet išmanantiems krašto istoriją – veikti tikrai yra ką.
Taip pat verti paminėjimo apie tų laikų kasdienybę ir buitį nebyliai pasakojantys kiti muziejai: turtingo pirklio Nencho Oslakovo 1856 metais statyti, spalvų gausa ir prabanga žavintys namai; 1854 metais pastatyti Lyutovo arba Topalovo vardu vadinami namai priklausė vietiniam mokesčių surinkėjui, taigi taip pat nešykšti prabangos; 1830 metais iškilusi poeto Dimcho Debelyanovo (1887-1916) gimimo vieta kiekvienais metais rugpjūčio mėnesį sutraukia šimtus poetų ir muzikantų, kurie atlieka poeto kūrybą.
Atvykus karštais orais lepinančią vasarą, galima atsigaivinti vandeniu iš vieno iš daugiau nei 40-ies apylinkėse esančių įvairiausiai puoštų šulinių pasisemti vandens ar pasislėpti nuo kaitros 1817 metais statytoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje ar 1842-1843 metais Šv. Nikolajaus katedroje. Ar traukti į šalia esančius miškų masyvus, kur galbūt pasiseks pamatyti vieną iš retų, nykstančių paukščių rūšių ar užklysti į gražesnę, natūraliai susiformavusią properšą, ar tiesiog pakeliauti kalnais vienu iš 11-os per 3-4 valandas įveikiamų specialiai pažymėtų maršrutų.
Bent jau taip porina bare sutiktas, penkiasdešimtmetį jau tikrai spėjęs atšvęsti vyras, kuris savo rusų kalbos žinias vis praskaidrina bulgariškais žodžiais, tiesa, jo žodžius vėliau patvirtina ir vietinis turizmo informacijos centras. Visą diena blaškantis po kaimelį, jo muziejus, barus ir stengiantis neįminti į viduryje gatvės dažnai telkšančias mėšlo krūvas, mat dalis vietinių keliauja arklių traukiamais vežimais, kelionė galiausiai baigiasi ant kalvos prie 1976 metais iškilusio milžiniško, G. Haltevui atminti skirto paminklo.
Nuo čia atsiveria visas, raudonais stogais pasidabinusio kaimelio vaizdas, o visai šalia ganomos avys – jokio skubumo, ramuma ir grynas oras – ko daugiau reikia norint pailsėti. Ir niekaip neįsivaizduoji kaip tokioje mažoje vietoje nuo 1965 metų kartą per penkerius metus vyksta net iki 20 000 atlikėjų sutraukiantis Nacionalinis Bulgarijos folkloro festivalis.
Bet tai dar niekis, šalia trijų tūkstančių gyventojų neturinčio miestelio pasiklausyti atlikėjų susirenka apie ketvirtis milijono žmonių ir ne tik iš Bulgarijos. Artimiausias festivalis – 2015 metų vasarą – puiki proga dar kartą sugrįžti ten, kur prasidėjo geresnis viso Balkanų regiono suvokimas.
Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!