Siaubinga diena, kuri pakeitė Graikijos kaimo gyventojų likimus

Apleistas Graikijos kaimas Ropoto yra į šiaurės vakarus nuo Tesalijos. Jis išsiskiria tuo, kad smunka į pakalnę tikra to žodžio prasme.

Už 24 kilometrų nuo Trikalos miesto ant kalno esantis kaimas kažkada buvo triukšmingos ir smagios bendruomenės namai, tačiau 2012 metais viskas pasikeitė. Tada dėl žemės nuošliaužos keli gyventojų namai ir kaimo pastatai ėmė slysti šlaitu žemyn. Apie tris šimtus šeimų buvo priverstos palikti savo namus ir dabar Ropoto virto kaimu-vaiduokliu.

Tragišką Ropoto istoriją buvęs gyvenvietės tarybos pirmininkas Yorgas Roubiesas išsamiai pasakoja dvylikos minučių dokumentiniame filme, kurį sukūrė GreekReporter.com. Y. Roubiesas filmavimo komandą lydėjo po šį išskirtinų kaimą ir rodė į griuvėsius: apgriuvusį viešbutį ir mokyklą, vietą, kur kadaise stovėjo taverna, ir to, kas liko iš jo namų, nuolaužas.

Prisimindamas siaubingą dieną, kuri pakeitė Ropoto kaimo gyventojų likimus, vyras pasakojo: „Ši pirmoji nelaimė įvyko 2012 metų balandžio 12 dieną. Kiekvieną rudenį mes iš gyvenvietės stumdavome vandenį, tačiau 2011 metais nebuvo mašinų lietaus vandeniui išstumti. Taip pat turėjome požeminį vandenį ir štai kas nutiko. Bažnyčios, viskas pradingo, net kavinės čia nebėra. Jeigu kažkas suserga, jie net vandens stiklinės negalėtų surasti. Nesame matę tokios nelaimės“.

Y. Roubiesas taip pat paaiškino, kad nors žemė nušliaužė visiškai neseniai, tačiau būsimos nelaimės požymių galima buvo matyti jau nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Tada kalne pasirodė pirmieji įtrūkimai ir gyvenvietės žmonių buvo paprašyta palikti centrinę jos dalį. Vis dėlto, vietos politikai nenorėjo sutikti su mokslininkais ir nusprendė apskritai ignoruoti šią problemą.

„Geologai ėmė išdavinėti leidimus statyboms, po 1982 metų visi gavo statybų leidimus, jie netgi išdavė leidimą viešbučiui centre, galima pamatyti, kaip jis atrodo šiandien – toliau pasakoja buvęs Ropoto tarybos pirmininkas.

Iš šiandien, kai baisiausios baimės jau tapo realybe, Y. Roubiesas atkreipia dėmesį, kad niekas neįvertino patirtos žalos ir nepasiūlė pagalbos žmonėms, kurie buvo priversti palikti savo namus. Tiesą sakant,buvę kaimo gyventojai tvirtina, kad kai kurie vis dar jaučia atitinkamų institucijų spaudimą mokėti nekilnojamo turto mokesčius.

„Taip pavargau kalbėti apie savo kaimą, – prisipažįsta Y. Roubiesas. – Tai vargina, nes nuo žemės nuošliaužos praėjo keleri metai ir niekas neparodė jokio susidomėjimo. Kas bus su tais žmonėmis? Prieš tai nutinkant, žmonės užsiėmė žemės ūkiu, mes garsėjome savo obuoliais, visoje šioje teritorijoje buvo pilna obelų, dabar nėra nieko. Kaimas nebeegzistuoja. Niekas negali čia gyventi. Nėra apšvietimo, keliai pavojingi. Nebuvo nieko padaryta, kad išstumtų vandenį. Jeigu mes būtume mėginę išstumti lietaus vandenį ir požeminį vandenį, o kaimas vistiek būtų nušliaužęs, niekas nesiskųstų. Sakytume: „Ačiū Dievui, niekas nežuvo“. Niekas nieko nepadarė, kad mes būtume išgelbėti“.

„Kartosiu tai iki mirties, mūsų pagrindinis nusiskundimas visada buvo tas, kad valstybė mūsų neremia. Valstybė nesirūpina žmonėmis, kurie neturi ką valgyti. Yra žmonių be elektros, mes turime tokių pavyzdžių netoli šio kaimo, jie glaudžiasi tvartuose su savo gyvūnais. Gyvenvietė tapo negyvenama. Mūsų svajonės… mes esam nusivylę“, – pasakojimą baigė buvęs kaimo tarybos pirmininkas.