Šimtus metų šilko kelias buvo tikra civilizacijų arterija, kuria iš rytų į vakarus keliavo šilkas, brangenybės, prieskoniai, opiumas, kvepalai, daugybė kitų materialių objektų, papročių ir tradicijų.
Šilko kelias nebuvo vienas lygus akmenimis grįstas kelias, kuriuo keliautojai ir pirkliai galėjo nusigauti nuo taško a iki taško b. Aštuonių tūkstančių kilometrų ilgio prekybos kelias buvo sudarytas iš daugybės atšakų ir atšakėlių, kirto ne vienos dabartinės valstybės teritoriją. Palei šį kelią kūrėsi miestai ir buvo statomos stotys.
Vienose iš jų Šilko kelio pėdsakų išliko daugiau, kitose mažiau. Iranas – viena iš tų šalių, kuriose Šilko kelio palikimas ir dvasia vis dar apčiuopiami. Pirmoji Šilko kelio Irane atšaka tęsiasi iš rytų į vakarus, o antroji kelio atšaka driekiasi iš pietryčių į šiaurės vakarus. Pamatyti čia tikrai yra ką.
Legendinė Bamo citadelė
Toli pietryčių Irane, Tuštumos lygumomis vadinamoje teritorije V amžiuje pr. Kr. buvo įkurta Bamo citadelė (persišk. Erg-e Bam). Citadelė buvo viena svarbiausių piligriminių vietų ir Šilko kelio stočių dabartinėje Irano teritorijoje. Arg-e Bamas unikalus tuo, jog buvo didžiausias miestas, pastatytas iš palmių kamienų ir plytų, pagamintų iš dumblo, molio ir šiaudų.
Klestėjimo metu, 1501-1736 metais, buvo pastatyta dauguma citadelės pastatų, ji užėmė 6 kvadratinių kilometrų plotą, buvo saugoma masyvių sienų ir 67 bokštų. Viduje buvo tvirtovė, gyvenamieji namai, malūnas, kareivinės, turgus, mokyklos, maldos namai ir visa tai, ko reikėjo 10-čiai tūkstančių citadelės gyventojų. Viskas skendėjo karštyje ir dulkėse.
Deja, per 2003-ųjų metų Kalėdas miestą supurtė žemės drebejimas. Per jį beveik 30 tūkstančių žmonių žuvo, tiek pat buvo sužeisti. Žemės drebėjimo metu citadelė beveik visiškai sugriuvo, nes jos pastatai buvo trapūs ir neturėjo jokių antiseisminių konstrukcijų. Prabėgus metams Bamo citadelė buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir imta atstatinėti.
Dykumos oazė Jezdas
Irano centre esantis Jezdo (persišk. Yazd) miestas yra gyvybės oazė tikrąja to žodžio prasme. Nuo senų laikų vietoje, kurioje susiduria Dešte Keviro ir Dešte Luto dykumos, klestėjo miestas ir jo gyventojai amatininkai, kurių pagaminti persiški kilimai, šilkai, keramika ir juvelyrika pasiekdavo pasaulio turtingųjų rūmus.
Jezdas ypatingas tuo, kad jame išliko daugybė senovinių pastatų-įrengimų. Namai Jazde turėjo „vėjo bokštus“ ir daugybę požeminių patalpų, kurių dėka oras įkaitusiuose kambariuose turėjo atvėsti. Jezde taip pat buvo statomi ir didžiuliai laiptuoti kūgio formos šaldytuvai ledui laikyti. Vidury dykumos stovinčiame mieste buvo įrengta didžiulė požeminė vandentiekio sistema. Qanat vadinami vandens tuneliai Irane veikia iki šiol, o ilgiausias jų yra 2 tūkstančių metų senumo, 71 kilometro ilgio ir driekiasi tarp Jezdo ir Meybod.
Jezdas yra ir svarbiausias Irano zoroastrizmo centras. Mieste stovi „Ugnies bokštas“, kuriame ugnis nepertraukiamai dega nuo 470-ųjų metų. Už miesto galima rasti išlikusių „Tylos bokštų“. Anksčiau šiuose bokštuose pagal zoroastrų laidojimo tradicijas plėšriesiems paukščiams būdavo paliekami mirusiųjų kūnai.
Didysis Tebrizo turgus
Jei norite pasijusti kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų karalystėje ar kaip Šilko kelio pirklys, ieškantis nepaprastų, nematytų daiktų ir prieskonių, tuomet turite keliauti į Tebrizą (persišk. Tabriz). Tebrizas nuo seno buvo svarbus prekybos centras, įsikūręs šalia Šilko kelio, o jame esantis turgus ir dabar yra vienas didžiausių Viduriniuosiuose Rytuose ir didžiausias dengtas turgus pasaulyje. Tebrizo turgus, tikras persų architektūros šedevras, 2010 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Tebrizo turgus toks didelis, kad orientuotis jame reikėtų pagal žemėlapį. Bendras dengto turgaus koridorių ilgis siekia 35 kilometrus. Šis turgus sudarytas iš kelių dalių, kuriuose parduodamos tik tam tikros rūšies prekės, pavyzdžiui, auksas ir juvelyrika, kilimai (čia parduotuvės pasidalinusios net pagal kilimų audimo tipą), batai, indai, drabužiai, prieskoniai ir t.t. Iš viso Tebrizo turguje jų yra net 7 tūkstančiai. Išliko ir 24 karavansarajai, statiniai, kuriuose apsinakvodavo tiek karavanai, tiek ir pavieniai keliautojai.
Įdomu tai, kad turgaus teritorijoje yra 28 mečetės, o religinės apeigos vyksta ne tik jose, bet ir turgaus koridoriuose. Didžiausia šventė vyksta dešimtą pirmojo mėnesio pagal islamo kalendorių dieną, kai švenčiama Ašūros diena. Tuomet parduotuvės uždaromos net 10-čiai dienų, turgaus teritorijoje rengiamos procesijos.
Ribat-i Sharaf karavansarajus
Nišapūras (persišk. Nishapur) jau daugiau nei du tūkstančius metų garsėja turkiu ir įvairiais dirbiniai iš jo, turbūt todėl ir pateko į Šilko kelio maršrutą. Tačiau kad ir kaip ten buvo, būtent prekybos kelio dėka miestas išaugo.
Tarp Nišapūro ir Mevro miestų yra Ribat-i Sharaf karavansarajus, pastatytas XII amžiuje. Nuvažiuoti iki verta dėl nepakartojamo įspūdžio – viduryje dykynių ir smėlynų stovi apleistas medaus spalvos tvirtovę primenantis karavansarajus, keliautojų ir pirklių poilsio. Kažkada vartai ir išorinės sienos buvo dekoriuotos augalais ir įmantriais geometriniais motyvais (šis stilius buvo vadinamas „tekstilės metafora“). Ribat-i Sharaf karavansarajus vidury dykumos buvo pastatytas taip, kad būtų sunkiai priešų užgrobiamas: turėjo vos vieną įėjimą, gynybines sienas ir bokštelius ir du vienas nuo kito atskirtus vidinius kiemus.
Beje, teigiama, kad pirmieji karavansarajai atsirado prieš 2500 metų. Šilko kelio klestėjimo metu karavansarajai buvo statomi maždaug kas 40 kilometrų. Keliautojai, pirkliai ir karavanų varovai turėdavo susimokėti įėjimo ir kambario mokesčius. Karavansarajų valdytojai neretai bandydavo apgauti klientus ir išvilioti daugiau pinigų. Karavansarajuose būdavo vandens ir maisto atsargų, netgi vykdavo prekyba, o valdytojas turėjo užtikrinti pirklių ir jų prekių saugumą.
Nakši Džahano aikštės lobiai
Isfahanas (persišk. Isfahan) Irane ir už jo ribų garsėja savo kvapą gniaužiančiais rūmais, turgumis, mečetėmis, bulvarais, tiltais ir žaliuojančiais parkais – tikras muziejus po atviru dangumi. Miestas buvo įkurtas centrinėje Irano dalyje šalia dviejų svarbiausių susikertančių Irano kelių, Šilko kelio ir Zajanderudo upės. Būtent dėl šių priežasties Isfahanas klestėjo net 8 šimtmečius (XI-XVIII amžiais), o XV-ame amžiuje buvo Persijos sostine.
Pačiame miesto centre esantis Nakši Džahano (persišk. Naqsh-e jahān) ansamblis įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Ši miesto aikštė yra viena didžiausių pasaulyje – 512 m ilgio ir 163 m pločio, o už ją didesnė tik Tiananmenio aikštė Pekine. Aikštę supa įspūdingi statiniai: pietuose stovi persiškosios architektūros deimantu vadinama Imamo mečetė, vakaruose neįprastai atrodantys Ali Qapu rūmai, rytuose boluoja Šeicho Lotfallah mečetė ir jos mėlynas kupolas, o šiaurėje įsikūręs tūkstantį metų skaičiuojantis Isfahano turgus.
Sakoma, kad aikštę projektavęs vyriausiasis architektas Shaykh Bahai norėjo joje įamžinti tris pagrindines Persijos jėgas: Imamo mečetė simbolizavo dvasininkiją, imperatoriškasis turgus pirklius ir prekybą, o Ali Qapu rūmai Persijos šachą Abasą I Didįjį.
