Urvas nuo Postojna miestelio yra už maždaug kilometro. Važiuojant nuo Liublianos iki Postojna urvo - apie 55 kilometrai. Pavieniams turistams blūdinėti po urvą neleidžiama, reikia pirkti 23 eurus kainuojantį bilietą ir dalyvauti pusantros valandos trunkančioje ekskursijoje. Sezono metu ekskursijos vyksta kas valandą, kovo mėnesį tik tris kartus per dieną.
Kadangi dar norėjosi apžiūrėti netoli esančią Predjama pilį, kuri turistus įsileidžia iki 16 val., stengiausi prie urvo atsidurti prieš dvylika. Siekiant išvengti stovėjimo eilėje prie bilietų kasų, galima brangiai kainuojantį bilietą įsigyti internete. Paskaičius tokią informaciją, nusiteikiau stovėti eilėje bent pusvalandį.
Kelionės ne sezono metu privalumas - jokių eilių ir daug laisvų vietų automobiliui. Pagal automobilių aikštelių skaičių galima tik įsivaizduoti, kokios minios žmonių aplanko urvus sezono metu. Per 200 metų urvą aplankė 34 milijonai turistų.
Iš 21 kilometro požeminių pasažų ir galerijų turistams pritaikyti penki kilometrai, iš kurių keletą kilometrų gilyn po žeme nuveža specialus traukinukas. Jei ne sezono metu turistų masę į urvą gabena du traukinukai, tai kiek jų važiuoja sezono metu? Kelionė traukinuku palieka tikrai nepakartojamą įspūdį.
Vaizdai urve sunkiai nupasakojami. Stalagmitų ir stalagtitų formų įvairovė stulbinanti. Atvykusius į požemį turistus pasitinka gidai. Nors įrengti platūs takai, vis viena tenka stumdytis masėj žmonių. Grožėtis urvu tai netrukdo, tik nervina, kai reikia laukti eilėj, kol baigs pasakojimą slovėniškai ir ta kalba kalbanti masė pajudės bei užleis vietą kita kalba prezentacijos klausančiai grupei.
Urve negalima fotografuoti. Realiai be specialios įrangos sudėtinga ką nors įamžinti. Apšvietimo užtenka tik apžiūrėti ir rasti kelią, bet ne fotografijai. Iš tiesų tai kai eina tokia masė žmonių, niekas labai per galvą už keletą nuotraukų ir neduotų.
Man nepasisekė - gavau niuksą nuo piktos anglakalbės pensininkės. Specialiai pastūmė, kad nesigautų nuotrauka, nes juk negalima fotografuoti. Gal tuomet galima filmuoti, nes jos grupės narys ramiausiai filmavo.
Pėsčiomis praėjus rusų tiltą, praeinamos trys skirtingos galerijos: balta - spageti, raudona ir juoda. Spageti urvas pavadinimą gavo dėl labai plonų darinių, nutįsusių nuo urvo lubų. Ką gidė pasakojo apie raudoną ir juodą galerijas, nepamenu. Kaip netekau žado įėjus į urvą, taip ir ėjau gilaus susižavėjimo būsenoje, nelabai ką girdėdama iš gidės pasakojimų.
Prieš baigiantis žygiui po urvą pėsčiomis, turistų laukia urvo įžymybė - penkių metrų aukščio stalagmitas Brilijantas. Man jis labiau priminė didelį baltą grybą.
Taip pat turistams įrengtas akvariumas, kuriame galima pamatyti didžiausią urvo gyventoją, kažkokią bespalvę žuvį su keturiomis kojomis. Nuotraukose ant atvirukų ji atrodo gerokai šlykščiau nei iš tikrųjų.
Praėjus maršrutą pėsčiomis, traukinukas nugabena į žemės paviršių. Prieš išeinant iš urvo, galima pamatyti požeminę Pivka upę, dėl kurios ir susiformavo karstinių urvų sistema.
Urve visus metus laikosi apie +10 C, todėl priklausomai nuo metų laiko, išlindus į paviršių gali būti labai šalta arba labai šilta.
Ne per vėlai išlindus iš urvo, galima spėti aplankyti už maždaug 10 km esančią Predjama pilį. Kadangi pilį ir urvą aptarnauja ta pati firma, galima įsigyti vieną bilietą abiems objektams, kuris atsieina 28 eurus.
Kovo mėnesį pilis neapgulta lankytojų, todėl ir aplinkinės kavinės bei suvenyrų kioskeliai uždaryti. Pilis pirmą kartą paminėta XIII amžiuje ir iš kitų pilių išsiskiria tuo, kad yra labai meistriškai įkomponuota į urvą.
Pačios pilies ekspozicija gan skurdi. Įdomiausia dalis, kai iš pilies laiptukais patenkama į urvą, kuris atrodo kaip pilies dalis.
Aplinkui pilį taip pat yra keletas įėjimų į urvus. Sezono metu įmanoma palandžioti ir po juos. Ne sezono metu belieka žiūrint į žemėlapį stebėtis šalia pilies esančia didžiule urvų sistema.
Iš pažiūros eilinės Slovėnijos kalvos slepia tikrai neeilinius lobius.
