Vieni iš pastarųjų – pėsčiųjų žygių organizatoriai „TrenkTuras“. Uždraudus masinius renginius, jie susiėmė už galvos – kaip tęsti savo veiklą? Žygeiviai pakišo mintį siūlyti maršrutus pavieniams keliautojams.
Nėra to blogo, ko nebūtų galima išvaikščioti, – taip žinomą priežodį galima pritaikyti „TrenkTuro“ metamorfozei. Pėsčiųjų žygių Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje organizatoriai kovo viduryje, kai buvo paskelbtas karantinas ir daugelis verslų, organizacijų, sporto bei kultūros įstaigų turėjo pristabdyti veiklą, taip pat buvo priversti iškrauti savo kuprines.
„Prisipažinsime, pirmoji reakcija paskelbus karantiną, kaip ir daugeliui, buvo lengvas šokas, – tinklalapyje prisipažino jie. – O klausimų buvo daugiau nei atsakymų: ką darysime su artėjančiais žygiais? Kaip organizuosime savo veiklą?“
Aktyvios veiklos organizatoriai ėmė sukti galvą, ką daryti. Ramybės ir vidinės motyvacijos kiekvienas atskirai ieškojo taip, kaip buvo įpratę leisti laiką, – vaikščiodami. Per karantiną daugelis miesto „betoną“ išmainė į gamtą, ypač pažintinius takus, miškus. „TrenkTuro“ komanda buvo ne išimtis – mynė atokius miško takelius. Tai buvo pirmas ženklas, kad žygiavimas vis dar galimas, bet kitoks nei anksčiau.
Antru tapo iš žygeivių pasipylę palaikymo laiškai, kurių ne vienas užsibaigdavo klausimu: „Gal galėtumėte parekomenduoti kokį maršrutą ar įdomią vietą?“ Žygių organizatoriai prisiminė, kad ieškodami naujų vietų sukaupė nemažą maršrutų rekomendacijų bazę.
Balandžio viduryje organizacija pasiūlė naują produktą – solo žygius. Tai leido jiems ne tik per patį karantino įkarštį tęsti veiklą, bet ir prisivilioti naujų klientų, kuriuos žygiai vilioja, bet masiniai renginiai – ne prie širdies.
„Pajutome, kad šių žygių iš tikrųjų reikėjo karantino metu, kai grynas oras ir mažiau žinomos gamtos vietos (ne populiariausi regioniniai parkai ar pažintiniai takai) buvo ypatingai vertinami, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo „TrenkTuro“ komunikacijos koordinatorė Sandra Gerdauskaitė. – Tačiau, nors idėja užgimė kaip alternatyva žygiuoti karantino metu, yra universali ir gyvuoja net ir grįžus į senas masinių žygių organizavimo vėžes. Tiesiog papildo viena kitą ir tampa alternatyva žygiuoti, kai norisi individualios žygiavimo patirties ar norisi tai daryti sau patogiu laiku. Taigi šalia jau turėtų masinių žygių ir privačių žygių įmonėms solo žygiai tapo dar vienu mūsų siūlomu formatu.“
„Solo“ nereiškia būtinai keliauti vienam
Norint leistis į solo žygį, reikia „TrenkTuro“ tinklalapyje išsirinkti maršrutą iš dabar siūlomų 70 įvairiuose Lietuvos regionuose. Maršruto galima ieškoti pagal įvairius parametrus: arčiausi, trumpiausi, ilgiausi, populiariausi, naujausi, ar tinka keliauti su vaikišku vežimėliu. Tuomet lieka pasirinkti sau patogų vienos valandos intervalą, skirtą tik šiam žmogui. Kitas žygeivis to paties maršruto tam pačiam laikui pasirinkti nebegali. Tokiu būdu užtikrinama, kad keliavimas „solo“ toks ir būtų, užuot pavirtęs grupės pasivaikščiojimu.
Tiesa, „solo“ nereiškia, kad žmogus privalo į kelią leistis vienas. Sumokėjęs vienkartinį mokestį už maršrutą, jis už tą pačią kainą ir papildomai neregistruodamas gali vestis bičiulį ar bičiulę, partnerį ar partnerę, net visą savo šeimą, nes iš esmės visi siūlomi maršrutai įveikiami ir vaikams. Tiesa, tokiu atveju, renkantis maršrutą, būtina įvertinti vaikų amžių, fizinį pasirengimą ir kitus svarbius dalykus. Be to, kaip nuolat pabrėžia žygius organizuojanti komanda, ypač kviečiami augintiniai.
„Solo reiškia į žygį pasiimti tik tą žmogų ar kompaniją, su kuria norisi dalintis šia unikalia patirtimi, – pabrėžė pašnekovė. – Koks yra solo žygeivis, labai pasijaučia, kai žmonės pažymi mus socialinėse medijose, pvz., savo „Instagram“ paskyroje. Labai smagu matyti, kaip ir su kokiomis emocijomis mūsų solo maršrutus mato mūsų žygeiviai. Tendencija tokia, kad daugeliui tai tampa pabėgimu į gamtą su draugu / drauge / šeima. Toks produktyvus savaitgalio arba laisvos darbo dienos „žaliasis“ planas. Kadangi žygiavimas neįstato į jokius rėmus, t.y. juo mėgaujasi žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, fizinio aktyvumo ir pan., auditorija yra labai įvairi.“
Žygeivis – ar vienas, ar su kompanija – į starto vietą turi atvykti rezervuotu laiku (tai yra ir finišo vieta, todėl atvykti galima automobiliu). Likus valandai iki starto intervalo pradžios aktyvuojamas maršruto žemėlapis, kuriuo vadovaudamasis jis ir keliaus. Žemėlapis veikia ribotą laiką, tačiau esą užtektinai, kad būtų galima įveikti maršrutą net ir lėtu tempu. Žemėlapyje pažymėtas ne tik kelias, bet ir lankytini objektai, dėmesio vertos vietos, įspėjimai kažko nepraleisti. Maršrutai fiziškai nėra sužymėti, todėl žygeivis turi vadovautis tik virtualiu žemėlapiu telefone.
Mokestis už tokį žygį priklauso nuo maršruto ilgio. Maršrutai iki 10 km kainuoja 2,5 euro, 10-30 km ilgio – 3,5 euro, ilgesni nei 30 km – 4,50 euro. Apsigalvojus dėl žygio – jo laiko, maršruto ar pan., ši suma negrąžinama. Anot organizatorių, pinigai mokami už unikalų maršrutą, laikas rezervuojamas tik tam žmogui ir suma yra simbolinė, todėl laikomasi tokios politikos. Dėl labai rimtos priežasties jie ieškotų galimybės keisti maršrutą ar laiką, bet nori išvengti piktnaudžiavimo tuo.
Pirmasis masinis žygis po karantino – Nemuno kilpomis
Žygių organizatoriai tvirtina visus siūlomus solo maršrutus perėję savomis kojomis. „Maršruto kūrėjas pasirenka lokaciją, renka informaciją apie ją (taškus, už kurių būtų galima užsikabinti, ir jungia juos tarpusavyje) ir vyksta žvalgyti maršruto gyvai, atskleisdamas geriausią šios gamtos vietos spalvą, – pasakojo S. Gerdauskaitė. – Kadangi visą maršrutą pražygiuoja konkretus žmogus, jis žino, ar ši vieta tinkama pravažiuoti su vaikiškais vežimėliais. Be to, vis svarstome užmegzti bendradarbiavimą su kokiu nors žmonių su negalia centru, kad jie padėtų užtikrinti viską, ko reikia vežimėlyje sėdinčiam žmogui mėgautis solo žygiu.“
Tarp populiariausių – maršrutai „Neries skardžiais ir atodangomis“, „Nuslinkusio ledyno išdaigomis Griovių draustinyje“, „Kita Turniškių pusė“, „Panerių kalvomis į Gariūnus“, „Pilaitės vandens ir vėjo malūnų link“ (visi – Vilniaus r.), „Kauno marių atodangomis“, „Palei Nerį Smerties kalno panoramos link“ (visi – Kauno r.), „Mitais palei Lietuvos vardo kilmę – Lietavą“ (Jonavos r.), „Kas slypi toliau už Olando kepurės“ (Klaipėdos r.).
„Nepamirškite mūsų pavadinimo reikšmės ir nenustebkite, jei kai kurie maršrutai taps didesniu iššūkiu, nes reikės perbristi pelkę, kalvomis lipti aukštyn ir žemyn, o galbūt ir kirsti upę ne pačiu civilizuočiausiu tiltuku, – įspėja organizatoriai. – Ar mūsų tikslas – jus nuvaryti nuo kojų? Priklauso nuo maršruto, tačiau didesnė mūsų siekiamybė jus pakrauti emociškai ir leisti mėgautis Lietuvos gamta, ypatingai mažiau žinomomis jos vietomis arba kaip mes kartais vadiname „mūsų slaptomis vietelėmis“.
Žmonės solo žygių maršrutus užsisakė jau maždaug 2,3 tūkst. kartų. S. Gerdauskaitės žodžiais, daugiausiai dėmesio sulaukia maršrutai, pasižymintys kažkuo išskirtiniu, turintys savotišką vinį – atodangą, piliakalnį, dvarą, karjerą, malūną ir pan. Arba pati vieta yra unikali, galbūt joje žmogus vaikščiojo ne kartą, bet populiaresniais takais, o dabar nori patyrinėti, kas slepiasi toliau nuo jų. Kuriami maršrutai dažnai apjungia pažintinius takus, tačiau daugiau dėmesio skiriama ne tokiems populiariems takams, kurie esą gali tapti atradimu. Daugiau žmonių renkasi maršrutus aplink didžiuosius miestus – Vilnių ir Kauną.
Nors solo žygių idėja gimė karantino metu, paskatino maršrutų sudarytojų komandos kūrybiškumą ir net tapo jai šio nelengvo meto privalumu, naujasis projektas nesibaigė kartu su karantinu. „Tai yra universalu ir sėkmingai gali gyvuoti šalia mūsų masinių žygių, – teigė pašnekovė. – Ypač tiems, kuriems patinka žygiuoti ir atrasti gamtos grožį vieniems, kurie mieliau renkasi mažą savo draugų kompaniją.“
Bet yra žygeivių, kurie mėgsta būti kompanijoje, kitų žmonių sukuriamą atmosferą ir nuotaiką, pramogas, užkandžius, maistą, apdovanojimus ir pažymėtą maršrutą, kitaip tariant, kad viskuo būtų pasirūpinta. Tokiems organizuojami masiniai žygiai. „Sezoną pradėjome šūkiu: „Kiekvienas turi priežastį žygiuoti. Nesvarbu, kokia tavo, prisijunk“. Taigi kiekvienas turi savo žygiavimo priežastį ir visos jos yra teisingos“, – apibendrino tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovė.
Organizacija atnaujina ir įprastus žygius, kuriuos organizuoja nuo 2015 metų. Per šį laiką daugiau nei 66 tūkst. žygiuose dalyvavusių žmonių kartu yra nužygiavę beveik 2 mln. km. Liepos 25-ąją vyks pirmas žygis po karantino – Nemuno kilpomis. Jį lydės šūkis „Žygiai pakylėja“, kuris reiškia ir pasitenkinimą, kuris apima įveikus ilgus kilometrus, ir grįžimą prie darbų po karantino. Šūkį galima suprasti ir tiesiogine prasme, nes žygis startuos ir finišuos neįprastoje vietoje – Pociūnų aerodrome. Esant palankiam orui, žygeiviai galės pakilti į orą ir pamatyti Nemuno kilpas ne tik nuo žemės, bet ir iš paukščio skrydžio. Taigi šis žygis suvienys dvi stichijas – vandenį ir orą.