Taip pat skaitykite: Telšių apylinkės: kur turistai laukiami labiausiai?
Savaitgalis. Šokame būrys draugų į automobilį ir mauname į kitą Lietuvos pusę. Esame ištroškę įspūdžių. Automobilyje nuotaika liuks! Jei nepamiršote, tai būtinas tokių kelionių atributas. Skamba užvedanti muzika, pro automobilio langą bėga nykokas pilkas peizažas. Automobilis, išsiilgęs tokių kelionių, prilipęs prie asfalto pats neša mus link Žiemgalos.
Šnekos sukasi apie prisiminimus iš tolimų tolimų laikų – net sovietų, mat visi iš keliaujančios kompanijos labai gerai pamename, kuo tada Žagarė buvo garsi. Taip, taip – Žagarės vyšnių likeriu. Tikras sovietinio kyšio simbolis buvo šis gėrimas. Taip bečiauškant ir nepastebėjome, kaip atsiduriame Joniškyje – Lietuviškos Žiemgalos sostinėje.
Kas nežino, tai tokia lyguma, kuri tęsiasi ir Latvijoje. Čia jau trumpam reikia stabtelėti, įspūdžiai prasideda.
Joniškis - ramus pasienio miestukas, turintis kelias savo įžymybes. Kaip antai nelabai seną, bet simpatišką bažnyčią. Gražų parką, tiesa, dabar jis nykokas, trūksta atspalvių. Ir, be abejo, savo garsiąsias dvi sinagogas. Raudonąją ir baltąją. Toks dviejų sinagogų kompleksas, vienintelis išlikęs Lietuvoje. Todėl mums kyla klausimų klausimas, ko jų taip ilgai negeba sutvarkyti? Susitvarkei ir į Joniškį patrauks būriai turistų iš Izraelio.
Štai ir Žagarė, kupina visokių stebuklų. Tiek visko vienoje vietoje! Ir ne bet ko, o pačių pačių įdomiausių Lietuvoje!
Miestukas pasitinka beveik kaip išmiręs.
Traukiame iškart link dvaro komplekso. Čia jau bastysimės ir bastysimės. Ši vieta garsi tuo, jog čia yra vienintelis Lietuvoje anglų architektūros formų dvaro kompleksas su parku. Įsiklausykite, tautiečiai, grįžę iš Jungtinės Karalystės ir kamuojami nostalgijos! Atvykit čia, nostalgija jūsų laukia!
Dvaro rūmai, žirgynas, vienas iš didžiausių Lietuvoje parkų ir, spėjama, seniausias išlikęs Lietuvos vėjo malūnas. Štai toks įspūdžių kokteilis vienoje vietoje.
Keliaujame purvinais parko takeliais – romantiška. Nieko nepadarysi, toks metų laikas. Ir paukščiukai nečiulba, išskridę. Svarstome, jog vasarą čia nepaprastai gražu, bet ir dabar puiku, tikra ramybė. Čia pasitvarkius galima nukonkuruoti ir Burbiškį su Rokiškiu. Juk viskas yra. Už kilometro - Latvija, trauks braliukai grožėtis. O be to, Žagarė dar ir savo šventę turi, irgi vienintelę Lietuvoje tokią – vyšnių. Žagarė daug visko vienintelio turi, galėsite straipsnio pabaigoje suskaičiuoti.
Ateina laikas ir daugiau apie patį miestelį papasakoti. Dabar jis turi apie 2000 gyventojų, o prieš karą čia gyveno virš dešimt tūkstančių. Buvo tikras žydų miestas. Dabar tai yra dar viena šios tautos didelės tragedijos vieta.
Kaip tik tame parke, po kurį bastėmės, jie buvo naikinami. 1941 metų spalio 2 dieną, kai juos žudė, Švėtės upė raudonai buvo nusidažiusi. Dar tebėra gyvų žagariečių, kurie gali tai paliudyti. Kaip ir tą faktą, jog nei vienas žudynėse talkinęs tautietis gerai savo dienų nepabaigė. Jie žino net jų pavardes.
Šis mažiukas miestukas turi net dvi bažnyčias. Abiejose upės pusėse. Abi gražutės, senos, paslaptingos. Dėl tos upės jos ir dvi. Mat kai ji patvindavo, žmonės nebegalėdavo per ją persikelti, o laidotuvės be bažnyčios tada buvo baisi nuodėmė. Senoji, baltoji, turi netgi savo šventąją – Barborą Žagarietę. Teisingiau, turėjo, nes jos palaikai sovietmečiu buvo išvežti. Dabar bažnyčioje likęs šventosios sarkofagas. Ar daug miestukų turi Lietuvoje savo šventąsias?
Pasigrožėję žmogaus rankų stebuklais, traukiame apžiūrinėti gamtos stebuklų. O jų čia yra ohoho!
Pradedame nuo Žagarės dolomitų atodangos. Tai tokia nuosėdinė uoliena, naudojama statybose. Yra tokia legenda, jog būtent dėl šių uolienų Žagarėje puikiai auga vyšnios. Dolomitai šiuose kraštuose yra labai negiliai.
Po atodangos mūsų laukia Žvelgaičių piliakalnis. O ant šio piliakalnio - dvejos kapinės. Vienos – laisvamanių! Ir data - 1935 metai. Tokių Lietuvoje dar nemačiau. Visai gali būti, jog irgi vienintelės. Kas dar žino, kur tokios pas mus yra?
Žvelgaičių piliakalnis įeina į Žagarės ozo kompleksą.
Ne, ozas čia su burtininkais nesusijęs, tai toks ledynų suformuotas ilgas siauras kalvagūbris. Tai štai, šis "žagariškis" yra pats ilgiausias Lietuvos ozas – 8 km ilgio. Traukiame šio ozo apžvalginiu taku. O jau vaizdai vaizdai, net ir tokiu metų laiku nerealūs. Apačioje Žvelgaičio ežeras, puikiai matyti, kokia lygi Žiemgalos lyguma. Dalykėlis nepamirštamas, garantuoju. Tik vėsoka.
Grįžtame atgal į miestuką. Stabtelime prie užtvankos, randame labai įdomų puodų namą. Ko tik žmonės nesugalvoja, šaunuoliai, be fantazijos šitame pasaulyje nėra ką veikti, nebent verkti ir pavydėti...
Važiuojame į Veidės piliakalnį, jį kažkaip buvom pražiūrėję. Jis pačiame mieste, visai netoli senesniosios bažnyčios. Ir ant šio piliakalnio dvejos kapinės. Šitos niekuo neišsiskiriančios. Sušalome, gana stebuklų!
Ir taip jų vienai dienai per akis. Pabaigai užsukame į Žagarės kultūros centrą. Ir ten randame nerealią parodą „Žagarės moterys 1925-1940”. Aš, mergaitės, jus dabar nustebinsiu! Žinote, kokios moterys sugriovė mitą, kad lietuvaitės yra ilgakasės. Teisingai, žagarietės. Jos pirmosios Lietuvoje pradėjo kirptis trumpai ir užnešė šitą madą į mūsų Marijos padanges. Būtent tais laikais. Mat Ryga netoliese stūkso, o ji Baltijos šalyse tuo metu diktavo madas.
Viskas, šokame į automobilį ir dingstame, kol Žagarė su visam mūsų neįsitraukė su visais savo vieninteliais, ilgiausiais, gražiausiais ir t.t.
Bet pabaigai dar kai ką noriu pasakyti. Kol bendravome su vietiniais gyventojais, jie skundėsi, jog vietinė valdžia privežė pas juos labai daug romų. Jie dabar bijo visko. Tik nė karto nesugebėjo pasakyti, ką anie jau yra blogo pridarę. Matyt, seni stereotipai, kaip kad velnias su uodega ir ragais, o ne dėvintis „Prada“.
Faktas, Žagarėje matėme labai daug netautietiškos išvaizdos žmonių. Bet aš nelįsiu į politiką ir tautų perkraustymų. Grįžęs išsiaiškinau, jog Žagarėje visada buvo nemaža romų bendruomenė. O žagariečiam užduočiau klausimą, o kas tą jūsų valdžią išsirinko, kuri jums kažką atveža, gi ne marsiečiai turbūt?
Ir dar vienas žagarietiškas stebuklas: Žagarėje aš pirmą kartą pirkau iš romės tikroje krautuvėje. Garbės žodis, Lietuvoje man to dar nebuvo tekę daryti, o štai burtininkių buvau sutikęs devynias galybes. Vadinasi, gal ne viskas ir taip blogai?