– Kokia buvo jūsų darbo pradžia? Ar sunku gauti stiuardesės darbą?
– Prasidėjo viskas netikėtai, nebuvo taip, kaip daugeliui kitų. Nesvajojau ir tikrai neplanavau tapti orlaivio palydove. Praradau darbą vienoje kompanijoje ir nutariau gyvenimo aprašymą siųsti bet kur. Buvo įdomu, kur tai nuves. Netrukus sulaukiau skambučio iš vienos avialinijų kompanijos, kuri pakvietė mane į pokalbį. Tuo metu nesupratau į kokią poziciją mane kviečia. Atvykusi pamačiau apie 40 žmonių laukiančių pokalbio, išsigandau ir tik vėliau iš kalbų supratau, kur papuoliau.
Sunku nebuvo, reikalavimai buvo laisvai kalbėti anglų kalba ir būti pasiruošusiai išvykti bet kur ir bet kuriuo metu, kada tik kompanijai tavęs prireiktų. Kadangi buvau ką tik baigusi studijas, nutariau išbandyti save ir sutikti su pasiūlymu. Nuo to laiko savęs neįsivaizduoju kitame darbe. Kaip aš pati sakau: „Ne aš pasirinkau darbą, o darbas pasirinko mane”.
– Ar sunku gauti šį darbą?
– Negaliu atsakyti, matyt, priklauso nuo kompanijos, kurioje nori dirbti. Kiekviena kompanija turi savus reikalavimus ir skirtingo pobūdžio atrankas. Vienur tikrai sunku papulti, kitur, sakyčiau, netgi labai lengva.
– Kokie yra keliami reikalavimai išvaizdai? Kaip yra nederama atrodyti stiuardesei?
– Skirtinga kompanija – skirtingi reikalavimai. Manau, pagrindinis reikalavimas yra reprezentatyvi išvaizda: tvarkingi plaukai, dantys, nagai, makiažas. Daugelis kompanijų netoleruoja tatuiruočių matomose vietose dėvint uniformą. Kai kur leidžiama tiesiog jas paslėpti užklijuojant pleistrą. Taip pat yra ūgio reikalavimai, jei žmogus per žemas – jis nesugebės uždaryti lentynų.
Draudžiama atrodyti vulgariai. Pavyzdžiui, pėdkelnės-kojinės pasimato pakilus suknelei ar sijonui, o ypač, kai sijonas yra per trumpas. Taip, tai yra patogu, bet reputacija, manau, šiuo atveju svarbiau. Uniforma ir mūsų išvaizda atstovauja kompaniją, kurioje dirbame, tad visada norisi suspindėti.
– Papasakokite apie savo darbą, į kokias šalis skrendate ir kokia būna jūsų darbo savaitė?
– Mano darbas be rutinos, jis išsiskiria tuo, kad nuolatos keliauju ir gyvenu įvairiose pasaulio šalyse po mėnesį ar ilgiau, tuomet grįžtu namo porai savaičių ir vėl išvykstu mėnesiui. Taip gyvenu visus metus. Teko gyventi Anglijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Venesueloje, Moldovoje, Haityje ir taip toliau.
Dažniausiai skraidiname atostogauti vykstančius keleivius. Jei tai Europa – dažniausiai į Turkiją, Graikiją, Ispaniją. Tačiau nuskridus dažniausiai apsisukame ir skrendame atgal iš kur atvykę.
Neturiu standartinės darbo savaitės. Man neegzistuoja pirmadienis ar šeštadienis. Skaičiuoju mėnesio dienas, žinau kada į darbą ir kada yra išeiginė. Dažniausiai dirbu kelias dienas iš eilės, tada kelios laisvos dienos, vėl kelios darbo dienos ir taip toliau. Kiekviena savaitė skirtinga.
Mūsų darbas prasideda maždaug valandą iki išskridimo, kuomet susirenkame aptarti skrydžio. Pasitikrinę dokumentus, aptarę serviso eigą, padiskutavę apie įvairius galimus avarijos atvejus (kokių standartinių procedūrų imtumėmės, kokias komandas šauktume ir pan.) keliaujame į lėktuvą. Jame pasitikrinę avarinę įrangą, atlikę saugumo patikrą laukiame keleivių.
– Daug kam atrodo, kad dirbti stiuardu yra svajonių darbas, bet su kokiais sunkumais jūs susiduriate?
– Galbūt tai atrodo svajonių darbas, nes keliaujama daug ir nuolatos. Kas gi nemėgsta keliauti, o dar, kai už tai gauni atlyginimą. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Būti nuolatos toli nuo namų, artimųjų yra labai sunku. Namų ilgesys užplūsta jau po kelių savaičių, o dingti nėra kur. Asmeniškai aš jau 4 metus iš eilės Kalėdas leidžiu ne su šeima ir šiemet nežinau kur būsiu per ateinančias šventes. Taip pat darbo grafikas yra sunkus. Vieną dieną keliesi 3 val. ryte, kitą dieną eini į darbą popiet ir grįžti 3 – 4 val. ryto. Rutinos nebuvimas nėra labai sveikas dalykas, bet tai irgi savotiškai žavi.
– Ar keleiviai turi neįprastų pageidavimų? Ką manote apie lietuvius keleivius?
– Galbūt mums tai atrodo menkniekiai, o keleivius tai būna varo iš proto. Būna ateina keleivis, kuris yra apie 190 cm ūgio ir šaukia ant mūsų, kad lėktuvas nestandartinis ir jame per mažai vietos. Pagalvoji mintyse juoko forma: „Kas čia nestandartinis?”, ir bandai kažkaip gražiai paaiškinti, kad šio tipo lėktuvai visi panašūs ir, kad taip žymiai, kaip jis pasakoja, skirtis negali.
Sunkiausiai mums būna, kai skrydis atidedamas kelioms valandoms dėl techninio gedimo. Tuomet keleiviai šaukia ant mūsų, kodėl mes vėluojame. Tai lyg šaukti ant padavėjos, kad maistas neskanus. Suprantu, kad vėlavimas nėra malonus dalykas, nes kažkam atostogos, kažkam svarbus susitikimas ir panašiai, tačiau reikia suprasti, kad tai normalu. Kaip genda automobiliai, taip genda ir lėktuvai, tačiau sutaisyti net ir menkiausią gedimą kartais užtrunka labai ilgai dėl įvairiausių procedūrų ar ilgai užtrunkančio detalių pristatymo.
Asmeniškai lietuvių keleivių nesu turėjusi, kalbu apie skrydžius iš Lietuvos ar lėktuvą pilną lietuvių. Tačiau yra tekę turėti vieną kitą keleivį, kurie labai apsidžiaugė sutikę sava kalba kalbančią palydovę, buvo labai mandagūs ir šilti.
– Ar dažnai keleiviai nesutinka laikytis saugumo reikalavimų?
– Būna keleivių, kurie tiesiog užsispyrusiai nenori segtis saugos diržo, tikrai neįsivaizduoju, kokia galėtų būti to priežastis, bet, kad ir kaip prašytum ar to reikalautum – jie nesisega. Tokiu atveju belieka paminėti, kad tai lieka jų atsakomybei ir, jei kas nutiktų avarijos metu, kaltų ieškoti būtų beprasmiška, nes aplink sėdintys žmonės galėtų paliudyti, kad jis neklausė palydovo nurodymų ir patys priėmė sprendimą likti neprisisegę. O labiausiai nesuprantu kuomet tėveliai nenori prisegti savo kūdikių ir sako: „Jis juk miega, atsibus pradės verkti”. Bandai paprotinti, tačiau pasigirsta: „Tai aš stipriai laikysiu”. Nesuvokia žmonės, kad mamytės ir tėvelio jėgų gali nepakakti pasitaikius sunkiam nusileidimui ar staigiam stabdymui.
Kai prašome pasidėti rankines po sėdyne ar į lentyną, tai darome ne be priežasties. Kartais keleiviams tai atrodo be proto kvaila, bet, jei įvyktų neplanuotas įvykis ir reikėtų evakuotis, ta rankinė taptų kliūtimi šalia sėdinčiam keleiviui, kuris nepamatęs galėtų užkliūti bei nukristi taip sustabdydamas evakuacijos srautą, dėl ko gali žūti nekalti žmonės. Čia, žinoma, galvojant apie blogiausią scenarijų, o mes visada ruošiamės blogiausiam. Atrodo, nereikšmingas prašymas pasidėti rankinę gali nulemti tolimesnę įvykių seką. Bet dažniausiai žmonėms atrodo kad jiems taip nenutiks.
– Ar pasitaikė keleivių, kurie norėjo skrydžio metu pasinaudoti savo aukšta socialine padėtimi?
– Taip, tai buvo Latvijos Seimo narys. Ko jis tiksliai reikalavo nepamenu, bet buvo pasakyta: „Vienas skambutis ir tu jau ryt čia nebedirbsi”. Manau, kiekvienas palydovas jau buvo „atleistas” ne kartą. Mes tik viduje nusijuokiame ir tiek. Būna pasitaiko tokių, kurie pažįsta kitų avialinijų prezidentus ar investuotojus ir bando iš to gauti naudos. Mums nesureagavus, pasigirsta grasinimai, kad jau kitą dieną būsim atleisti. O, kad žmogus skrenda visiškai su kita kompanija ir niekam neįdomu, ką jis pažįsta, jis to per savo pasipūtimą tiesiog nesupranta.
Mums visi keleiviai yra vienodai svarbūs, mes esame tam, kad užtikrintume jų saugumą, o ne pildytume jų užgaidas. Žinoma, jei žmogus yra nusipirkęs bilietą skrydžiui biznio klase, jis gauna atitinkamą servisą, pavyzdžiui, pagalvėlę, laikraštį, papildomą sėdynę, kurioje niekas šalia jo nesėdi, specialų maistą ir nemokamus gėrimus, bet nieko daugiau. O bendravimas, manieros ir šypsenos visiems keleiviams yra vienodos. Tad nesvarbu ar tu pažįsti prezidentą ar kepėją, kuri kepa nuostabiausius pyragus mieste, negausi kažko daugiau nei priklauso.
– Ar dažnai pasitaiko piktybiškai nusiteikusių keleivių?
– Žmonės šiais laikais skraido daug ir nuolatos, tad taip susiformuoja ir požiūris į palydovus. Žinoma, neišvengsi girtų keleivių, vulgarių replikų ar keiksmų, bet mes su tuo susitvarkome lengvai, jei nepaklusta sudrausminimui žodžiu, tai sudrausmina policija, kuri laukia tik nusileidus.
Prisimenu vieną įvykį kai tik pradėjau skraidyti. Buvo žiema, avėjau ilgaaulius batus, kai tik įžengiau į lėktuvą (tuo metu buvo tranzitinis skrydis, vieni keleiviai liko lėktuve, kiti išlipo ir tuo metu keitėsi įgulos) nuėjau į lėktuvo galą, tądien ten buvau paskirta dirbti, išsiėmiau aukštakulnius iš lagamino, kai tuo tarpu vienas keleivis pribėgo prie manęs ir primygtinai prašė padėti persiauti ilgaaulius į aukštakulnius. Aš, žinoma, sutrikau ir prašiau, kad liautųsi, bet jis privertė mane atsisėsti, nuavė ilgaaulius ir apavė aukštakulniais. Nepavadinčiau to priekabiavimu, tai buvo kažkoks perteklinis mandagumo antplūdis.
– Ar esate pastebėjusi tarnybinių romanų?
– Manau, jų yra visur ir bus jų visur. Vienos avialinijos tai toleruoja, kitos priešingai – imasi sankcijų. Mano nuomone, jei darbo kokybė nuo to nenukenčia, tai nėra čia nieko blogo. Ne paslaptis, kad su vyru susipažinome aviacijoje. Mums abiems tik lengviau, suprantame vienas kito darbo pobūdį ir visada keliaujame kartu. Yra namuose su kuo pasikalbėti ar kam pasiguosti apie darbą, kurio nesupranta kiti.