Antrąją didžiausią Kanarų salą supa spalvoti paplūdimiai - gelsvi, pilki ir net juodi, suformuoti iš vulkaninio smėlio. Kiekvienas jų turi savo mėgėjų ratą - viešieji, burlentininkų, banglentininkų, žvejų... O vandens skaidrumas! Panėrus matyti iki trisdešimties metrų.
Spalvingumo salai suteikia ir kaimiški vaizdeliai - tarp kaktusų šokinėjančios ožkos, tinklus taisantys žvejai, prie molinių namukų triūsiantys ūkininkai, kiemuose snūduriuojantys šunys, lavos laukuose rymantys senoviniai malūnai.
Tarp šių grožybių tarpsta nuolatinių vėjų šukuojami alavijų laukai. Ne veltui konkistadorai salą pavadino Fuerteventūra – stiprių vėjų sala.
Seniausioje Kanarų saloje egzotikos netrūksta
Turizmas Fuerteventūroje dar jaunas verslas - pirmajam salos viešbučiui tėra dvidešimt metų. Anksčiau jos pakrantes puošė tik keli žvejų kaimeliai, o toliau nuo kranto gyveno žemdirbiai, paskui bandas ilgomis lazdomis pasispirdami lakstė piemenys.
Šiaurėje ir Pietuose Fuerteventūrą vainikuoja plačios kopos, o visa vakarine pakrante tęsiasi dantyti skardžiai bei sunkiai pasiekiami paplūdimiai. Į juos pateksi tik pėsčiomis ar visureigiu. Visa sala - UNESCO saugomas biosferos rezervatas.
Atsidūręs tokioje vietoje, pasijunti vienas su smėliu ir gamta - iš visų pusių apsupa aukštos uolos, virš galvos matyti tik dangus, o pasaulis, rodos nutolsta, susitraukia, išnyksta horizonte...
Rytinėje salos pakrantėje civilizacijos daugiau, nes šiuo krantu vingiuoja pagrindinis kelias. Atstumai čia nedideli - iš vieno salos galo į kitą tėra du šimtai kilometrų.
Seniau už kitas Kanarų salas iš vandens iškilusios Fuerteventūros kalnai jau spėjo nudūlėti, todėl žiemos sezonu treniruotis bei pasidžiaugti klimatu į ją bei šalia esančią Lanzarotę suvažiuoja dviračių sporto entuziastai. Jų gausu ir puikiai įrengtuose dviračių takuose, ir keliuose. Aukščiausia saloje yra 807 m Zarzos viršūnė Chandijos kalnuose.
Kaimai-vaiduokliai ir vulkanai
Iš salos Šiaurėje įsikūrusio Koralecho miestelio, į kurį atplaukėme keltu iš Lanzarotės per penkiolika minučių, automobiliu riedame į Pietus. Kelias driekiasi per Koralecho gamtos parką, abipus atskleisdamas banguojančius smėlynus. Kopose išnyra ir vėl pasislepia klaidžiojančių turistų siluetai.
Už dviejų dešimčių kilometrų gidas Suso suka vairą į dešinę – siaurutis keliukas veda į salos centre įsikūrusius senus Kalderetos, Kantilio, Valjebrono kaimelius ir apleistas sodybas, kurių vietoje jau styro griuvėsiai.
Išsikėlę į miestus, mažų kaimelių vaikai namo nebesugrįžta, tad sodybos gyvos tik tol, kol jas prižiūri tėvai ir seneliai. Mirus paskutiniam gyventojui, sodai užželia kaktusais, molinės sienos įgriūva, virsta laukinių ožkų slėptuvėmis.
Netoli Olivos miestelio kelią pastoja daugiau kaip 400 m aukščio Tindajos vulkanas su viršuje žiojinčiu krateriu. Nuo viršūnės matyti Tenerifės ir Gran Kanarijos salos, tačiau ne visiems pavyksta iš ten pasižvalgyti.
Į Tindajos vulkaną lipti leidžiama tik su Rosarijo ir Koralecho miestuose išduodamu aplinkos apsaugos ministerijos leidimu, nes šis kalnas yra valstybės saugomas archeologijos paminklas – jo uolose ir akmenyse ankstyvieji Fuerteventūros gyventojai paliko per du šimtus piešinių.
Už Olivos kelias veda į Šiaurę, kur šalia Kotiljo kaimelio stūkso XVIII a. iš akmenų suręstas Tostono bokštas, o dar šiauriau krantą saugo Tostono švyturys. Jame įkurtas tradicinės žvejybos muziejus.
Aplink Tostono švyturį per smėlynus ir akmenynus aštuoniukėmis raizgosi vaizdingi takeliai. Viso Fuerteventūroje yra 255 km pasivaikščiojimui pritaikytų gamtos takų.
Didysis pėsčiųjų kelias
Ilgiausias gamtos takas per Fuerteventūrą tęsiasi 153 kilometrus. Jis padalintas į devynias atkarpas - juo per devynias dienas galima pereiti visą salą išilgai.
Didžiuoju pėsčiųjų keliu vadinamas maršrutas prasideda Vilkų saloje, esančioje už poros kilometrų į Rytus nuo šiauriausio salos miesto Koralecho. Visa sala yra gamtos parkas.
Vilkų saloje niekas negyvena, tačiau keltai į ją iš Koralecho plaukia kelis kartus per dieną. Dauguma turistų keliasi į Vilkų salą pasižiūrėti švyturio ir pasivaikščioti salą juosiančiu 7 kilometrų ilgio gamtos taku.
Iš Koralecho Didysis pėsčiųjų kelias veda vulkanų ir kraterių papėdėmis, kyla į Tindajos kalną, kuris seniesiems salos gyventojams buvo šventas. Toliau jis vingiuoja pro Kemados kalną, Tablero lygumas, pro Šv. Augustino koplyčią, iš ten – į istorinę salos sostinę Betankūriją.
Pasiekęs Chandijos gamtos parką, takelis driekiasi smėlynais salos galo link. Abipus geltonuoja kopos ir laukiniai paplūdimiai. Už jų kelias veda slėniais ir stačių uolų šlaitais iki Chandijos švyturio.
Didžiojo pėsčiųjų kelio žemėlapį galima nemokamai įsigyti salos turizmo informacijos centruose, geriausia - Koralecho ir Puerto del Rosarijo miestuose.
Konkistadorų miestas
Senąją Fuerteventūros sostinę Betankūriją 1404 m. įkūrė normandų konkistadorai, kurie ją pavadino savo vado Žano Betankūro vardu. Iš konkistadorų stovyklos išaugusiame pirmajame Kanarų mieste netrukus atsirado pirmasis Kanarų vienuolynas, iškilo pirmoji katedra ir įsitvirtino pirmasis vyskupas.
Betankūrijoje įsukusi į siauras XV a. gatveles, nejučia grįžtu į konkistadorų laikus. Dar labiau prie jų priartina apsilankymas archeologijos muziejuje – jame galima susipažinti su tuo, kas liko iš saloje iki konkistadorų atėjimo gyvavusios mahoh kultūros. Užeinu į Šv. Marijos bažnyčią, Šv. Diego koplyčią, Sakralinio meno muziejų, pranciškonų vienuolyną.
Dabar salos sostine tapo vakarinėje pakrantėje esantis Puerto del Rosarijo. Betankūrijoje ir apylinkėse gyvena 750 žmonių, besiverčiančių žemdirbyste, ožkų auginimu ir turizmu.
Alavijai, švyturiai ir vėl... smėlynai
Pro Antigvą sukame į Pietus. Už miesto raudonuoja alavijų plantacijos - kai kurios priklauso mažiems ūkeliams, kitos – privačioms bendrovėms. Alavijų lapai čia ne žalios, o rožinės spalvos.
Iš alavijų gaminama kosmetika - vienas pagrindinių Fuerteventūros produktų. Apsilankius alavijų perdirbimo fabrikėliuose, galima nusipirkti kosmetikos gaminių ir maisto produktų.
Dar kiek į Pietus, ir atsiduriame gimtajame Suso mieste Gran Tarachalyje. Iš jo siauručiu pakrantės keliuku dardame į 1953 m. pastatytą akmeninį Entaljados švyturį. Tai arčiausiai Afrikos esantis Fuerteventūros švyturys.
Pietuose ir vėl įriedame į smėlynus - dar didesnius, platesnius ir geltonesnius nei Koralecho kopos. Pasiekiame Chandijos gamtos parką. Čia, prie Kosta Kalmos miesto, yra garsieji Sotavento paplūdimiai – banglentininkų, buriuotojų ir jėgos aitvarų aistruolių rojus.
Prie Moro Chablės kelias baigiasi. Toliau – tik pėsčiomis arba visureigiu. Išsukę iš kelio, paplūdimio restoranėlyje sukertame šviežios žuvies kepsnį ir ką tik sužvejotų jūros gėrybių sriubos.
Moro Chablę nuo tolimiausiame salos gale stovinčio Chandijos švyturio skiria daugiau kaip dvidešimt kilometrų. Ši atkarpa - vienas iš egzotiškiausių salos gabaliukų, tačiau be visureigio neįveikiama.
Kita Chandijos pusiasalio pusė ne mažiau vaizdinga – joje plyti laukiniai Kofetės ir Barlovento paplūdimiai. Ekskursijas į šias vietas organizuoja kai kurios Fuerteventūros turizmo agentūros.
Kaip atvykti ir kur apsistoti?
Į Fuerteventūrą patogu atskristi arba atplaukti iš Tenerifės. Atskridus į Tenerifę tarptautiniu reisu, reikia pervažiuoti į kitą oro uostą (Tenerife Norte), esantį salos šiaurėje, iš kurio skraido vietinio susisiekimo Binter Canarias lėktuvėliai. Kelionė keltu iš Tenerifės Santa Kruzo į Fuerteventūrą trunka penkias valandas.
Norint smagiai ir turiningai praleisti atostogas, patogiausia atvykimo dieną Fuerteventūroje išsinuomoti automobilį ir grąžinti jį išvykstant. Kanarų salose populiarūs kaimo turizmo viešbutėliai ir sodybos, vadinamos “casa rural”.
Visą sodybą arba atskirus kambarius galima išsinuomoti (geriausia iš anksto) savaitei ar trumpesniam laikui. Kai kuriose kaimo turizmo sodybose svečiai patys gali pusryčiams pasirinkti kiaušinių iš vištų narvo, pasimelžti ožką, sode nusiskinti vaisių.