Taip pat skaitykite: Lietuvių atradimai Gruzijoje: kuo ši šalis kitokia?
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
Pasidalinus savo kelionės įspūdžiais mielai sutiko truputį papasakoti ir apie keliaujant autostopu tykančius pavojus bei kaip jų išvengti.
- Minėjai, kad norėtum būti labiau keliaujanti, negu esi. Kiek šalių jau esi aplankius? Kurios iš jų labiausiai įsiminė?
Anksčiau į kitas šalis tekdavo važiuoti kokiais nors reikalais. Tokios kelionės turi polinkį būti užmirštomis. Pirmosios kelionės iš gimtų vietų nepamenu. Buvau kelių mėnesių, kai mama įsėdo į lėktuvą, skrendantį Sibiro kryptimi.
Skridome ten gyventi, bet apie tą daugiau mažiau pusmetį trukusio gyvenimo etapą primena nuotraukos, pasakojimai ir pasąmonėje tūnantis noras ten sugrįžti ir apkabinti kokį kedrą. Tada buvo ilgai trukę sėslūs metai. Gyvenom paprastai, mažam miestely Lietuvos pietuose.
Baigus mokyklą teko autobusiuku per La Manšą nusibelsti iki Anglijos, kur turėjau mokytis, bet pasikeitė planai. Vėliau buvo dar vienas kitas išvažiavimas – Belgija, Vokietija, Lenkija. Bet, kaip ir minėjau, tai buvo keliavimas ne dėl keliavimo ir tokių pasivažinėjimų dėl renginių ar gyvenamos vietos keitimo nelaikau kelionėmis. Tokiais atvejais atstumas yra tarsi trukdis, jį reikia pašalinti kuo greičiau nuriedant kilometrus, jis tampa ilgomis pramiegotomis ar tuščiai pro langą pražiopsotomis valandomis, miniomis sutiktų ir neįsimintų nepažįstamųjų.
- Šią žiemą autostopu apkeliavai Gruziją, Armėniją ir Turkiją. Kaip kilo mintis tokiai kelionei ir būtent tokiam keliavimo būdui?
Didžioji kelionė – būtent tokia, kurią jau drįstu laikyti kelione – nutiko prieš pusmetį. Niekuo neišsiskiriantį rudens vakarą draugai pakvietė vykti į Gruziją.
Toliau sunku kalbėti vienaskaita. Draugai surado pigius lėktuvo bilietus. Kodėl nekeliauti, jeigu galima keliauti? Neatrodė svarbus nei tikslus maršrutas, nei konkretus planas, nei nakvynės vietos ar kiek mūsų bus. Žinojau, kad Gruzijoje bus kalnų ir to užteko.
Prieš pat skrydį Varšuvos oro uoste gyvai susipažinom vieni su kitais – viso 12 žmonių. Buvo protingų bendražygių, kurie prieš išskrisdami parūpino kelias nakvynes, pamąstė, ką galima pamatyti, bet tai nebuvo nepajudinamas planas. Todėl po savaitės Gruzijoje lyriškai nukrypom į Armėniją ir Turkiją. Keliaujant į šias šalis nereikia vizų.
Kodėl autostopu? Tai verčia 100 proc. gyventi. Palikti savo komforto zoną ir atsiverti pasauliui bei aplink esančioms galimybėms. Sutikti save, savo baimes, įvairiarūšius neturėjimus. Man patinka, kai yra truputį nepatogu. Tada žmonės šiltesni. Yra toks žodis „tikėjimas“. Dažnai „tik“ atskiriamas nuo „ėjimo“ ir žaidžiant gaunamas „tik ėjimas“. Man „tikėjimas“ ir „tik ėjimas“(kitaip tariant, keliavimas vardan paties keliavimo) yra neatskiriami.
Kai neturi rimto plano, pažįstamų vietinių žmonių, nakvynės, vietinės valiutos, žemėlapio ir žodyno, bet vis tiek viskas išeina į gera net tada, kai galėtų neišeiti, jauti, kad kažkas ten, viršuje labai saugo. Jei kada nors leisčiausi į didelę piligriminę kelionę (o taip tikrai vieną dieną nutiks), mieliau rinkčiausi ne autobuso sėdynę, o pakeles, kuriose sutinki kitus žmones, mokaisi priimti jų gerumą ir užsidegi noru kitiems gera daryti.
- Kaip sekėsi 12 žmonių tranzuoti ta pačia kryptimi?
Be abejo, kad ne vienoj krūvoj visi 12 stovėjome ištiesę rankas. Pasidalindavome po du. Kad būtų įdomiau, „vaskindavom“, kas su kuo tranzuos. Kai nutarėm keliauti į Armėniją, dalį draugų palikome Gruzijoje ir iškeliavom šešiese. Tada šį skaičių skeldavom perpus.
Susitardavome, kuriam mieste visi susitiksim pietauti ir nakvoti, tad nebuvo labai sunku nepasimesti. Nors ir keliavom nedidelėmis grupelėmis, nutikdavo, kad ir po keturis, ir po aštuonis į vieną mašiną priimdavo.
- Kokie susitikimai su žmonėmis labiausiai įsiminė šios kelionės metu?
Apie tai galėčiau pasakoti kelias valandas. Jau bekeliaudami iš Vilniaus į Lenkiją sutikom dzūką – suvalkietį, kuris, prieš mums įlipant į mašiną rodė pinigų čežėjimo gestą, bet galop pavežė už dyką ir džiaugėsi, kad mes „tikri tranzuotojai“; vaikiną, kuris vietoj 2 km nuvežė iki pat Lenkijos pasienio; jauną vyrą, svajojantį uždirbti tiek, kad būtų laisvas (beje, vieną kitą milijoną jau turi). Kutaisio oro uoste iškart surengėm a la akrobatikos, dainų ir šokių pasirodymą (ten nakvojom pirmąją naktį), darbuotojai draugiškai rinkosi aplink, filmavo ir juokėsi.
Sykį sumanėm penkiese nuvykt į David Gareji vietovę. Bėda, kad išsukus iš pagrindinio kelio mašinos ten nevažiuoja, o kilometrų virš 50. Klausiam sutiktų žmonių, ar gera kryptis, sako, taip, bet nei nueisit, nei nuveš kas. Po kelių minučių privažiavo jau kalbintas žmogus. Klausiam, kur važiuojat. Sako, niekur, bet noriu padovanoti jums ekskursiją. Vežė, pakeliui stojo fotografuoti šerkšno, laukė kartu likusių mūsų draugų, galiausiai visus pakvietė užeigoj paragaut visokių mėsų ir naminio vyno.
Tik kirtus Armėnijos sieną, užėjom į tualetą. O ten už įėjimą pinigus renkanti močiutė klausia: „Kaip jūsų motinos išleido jus taip keliauti? Aš savo dukrų neleisčiau į šią šalį. Kur nakvosit? Nežinot? Tai gal pas mane norit? Gyvenu netoli, viena.“
Turkijoje užėjom paspoksot į prekes jaukioj parduotuvėlėj. Angliškai šiek tiek kalbėjęs vaikinas sako: „Mano tėvas norėtų su jumis papusryčiauti“. Mes neišsikeitę nei vienos lyros.
Vaikino tėvas pasisveikindamas linkteli, viduryje parduotuvės ant vitrinos patiesia laikraščius, atneša sūrio, duonos, alyvuogių, čia pat ant „buržuikės“ užkaičia arbatą, pasirūpina, kad nusiplautume rankas. Gestų ir kitų kalbų mišiniu sakom, mes ne trise, dar trys draugai tuoj atvažiuos. No problem. Taigi, šeši atsitiktiniai žmonės papusryčiauja, jis taip pat santūriai atsisveikina ir išlydi pro duris.
- Ar tuose kraštuose žmonės labai skiriasi nuo sutinkamų Lietuvoje? Arba apskritai, vakarų europiečių?
Ar gatvėje pamatę žmones su žemėlapiais prieiname paklausti, ar viskas gerai? Ar išdrįstume palikti nuo buto raktus kažkokiems nepažįstamiems? O gal bent nakvoti priimtume? Pavaišintume vištienos kulšele autobuse? Tebūnie, tai retoriniai klausimai, bet teigiamus atsakymus ten išgyvenom. Žinau, kad ir čia panašiai nutinka.
Bet taip, kultūros skiriasi.
- Kaip kelionės metu pavykdavo rasti nakvynės vietą?
Keliomis nakvynėmis buvo pasirūpinta per couchsurfing`ą. Kitos buvo netikėtomis dovanomis.
Sykį buvo susitarta nakvoti Stalino gimtajame mieste Goryje. Tačiau gruzinai, su kuriais kontaktavom, negalėjo priimti tiek daug žmonių. Pasiūlė nakvoti apleistoje policijos nuovadoje, nupirko žvakių, tik ... neatsirado raktai. Tada užsakė viešbutį. Į klausimą, kiek jiems tai kainavo, atsakė „gruzinišką svetingumą“.
Kitą vakarą atsidūrėme negyvenamame kalnų miestelyje. Iki ten atvežęs gruzinas nenorėjo mūsų palikti, nesužinojęs, kur nakvosim. Išgirdęs, kad po atviru dangum, ėmė ieškoti viešbučio.
Nesutikom, kad dar kartą kažkas už mus mokėtų. Sako, jūsų daug, sunku rasti tiek vietos. Tada sugulėm ant asfalto šonas prie šono – mes talpūs. Tada surado mažą kalnų namelį, kuriame panašiai ir miegojom.
Buvo, Tbilisyje neturėjom, kur nakvoti. Planavom važiuot į oro uostą, bet pakeliui link parduotuvės užkalbinau praeivį, kad paklausčiau kelio, o šis, sužinojęs planus, pakvietė į savo namus. Ten mūsų šutvė nakvojo kokias tris naktis.
Armėnijoj gatvėj vyrukas pasiūlė ateit į jo žmonos gimtadienį. Ne tik prisiragavom torto už 35 000 armėniškų pinigų, bet ir bute likom nakvoti vieni – mums paliko raktus.
Turkijoj susigrūdę važiavom šešiese ant priekinės sunkvežimio sėdynės. Turkiškai nemokam, trys turkai angliškai irgi nei bumbum. Linguojam smagiai, anie rodo miego gestą ir kartoja „cars cars“. „Ok, no problem, good,“ - sakom, nes manom, kad miegos mašinose (?), o mes toliau keliausim.
Bet tasai „Cars“ buvo ne angliškas žodis, o miesto, kurio mums visai nereikėjo, pavadinimas. Jame surengė mums ekskursiją, pavaišino vakariene ir apnakvyndino kažkame panašiame į vagonėlį šalia autostrados, kur fūristai užsuka arbatos.
Tokios istorijos nutikdavo kasdien. Nakvojome ir pas žmones, ir jų dėka parūpintuose viešbučiuose, ir truputį oro uostuose.
- Ar lankėtės turistiniuose objektuose? Kokios vietos, peizažai, vaizdai paliko didžiausią įspūdį?
Nemanau, kad buvom tradiciniai turistai, nebent netyčia vieną kitą „turistinį objektą“ aplankėme. Tikriausiai nedaug „varnelių“ lankytinų vietų sąraše pažymėtume.
Kai kurie draugai lanko laipiojimo treniruotes, tad skraidinomės ir įrangą: virves, kates, apraišus, ledkirčius ir t. t. Aš pati tokius dalykus mačiau pirmą kartą gyvenime, bet pavyko užlipti į užšalusį krioklį Gruzijoje kartu su kitais. Ekstremalių pramogų daugiau kaip ir nebuvo. Turėjom progą pasimaudyti karštosiose versmėse, kai kurie nutarė paslidinėti, truputį tiesiog lipom į kalnus.
Gruzijoje aplankėm Kutaisį – antrą pagal dydį Gruzijos miestą. Čia didžiausią įspūdį paliko patogus miegui oro uostas, senas keltas per upę ir spalvotas turgus. Tbilisis – sostinė, kurios pavadinimas reiškia „šilta“ (jo įkūrimo legenda pasakoja, kad V amžiuje vienam karaliui medžiojant sakalas įkrito į karštas sieros versmes. Karalius liepė iškirsti mišką ir pastatyti miestą. Ir dabar Tbilisis garsus sieros pirtimis). Ten knibžda virš milijono žmonių, šis miestas viliojo mažiau už tykią gamtą.
Mtskheta – senoji sostinė, nuostabi savo cerkvėmis ir stebinanti nenutrūstamu vestuvių konvejeriu. Fotografuojasi nuotakos, o joms už nugarų „ganosi“ vištos. Vardzia – viduramžių miestelis uolose, bastosi avys, vaikštinėja piemenys, kunkuliuoja karštosios versmės. Čia radom užšalusį krioklį, į kurį užsiropštėm.
Boržomis – labiau įsiminė ne mineraliniu vandeniu (jo jau buvom spėję prisigerti), bet kankorėžių uogiene. Kazbegis – kalnai kaip iš atviruko. David Gareji – senas vienuolynas atokioje vietovėje. Įdomus gamtovaizdis, pakeliui matėme kelių centimetrų šerkšnu padengtus medžius. Atrodė lyg tai būtų žydinčios obelys. Batumi – proga įkišti koją į Juodąją jūrą.
Armėnijoj keliavom mažais miesteliais. Vaizdai čia mažiau romantiški. Kalnus keitė akmenynės, gan skurdu. Iščiustymu išsiskyrė sostinė Jerevanas. Jausmas, lyg visai kita šalis būtų.
Turkija pasirodė gan nyki ir šalta, vietoj peizažų į atmintį įstrigo platus gražus kelias, kuriuo niekas nevažiuoja ištisas valandas. Vos ne vos juo pasistūmę kokį šimtą kilometrų, supratom, kodėl: tunelis, esantis toliau uždarytas, reikia lipt iš mašinos, vakaras, čia atšąla iki minus 30, o poryt – lėktuvas iš Kutaisio. Beeinant atgal žvalgėmės į kaimų žiburėlius, išsibarsčiusius dideliuose kalnuose.
- Kelionės metu daug tranzavote. Kokie didžiausi pavojai tyko tranzuojant ir kaip nuo jų apsisaugoti?
Tradiciniai: nuveš ne ten, kur reikia, o į miškelį, apvogs ir t. t. ir pan. Aišku, prieš sėdant į mašiną būtina pasižiūrėti, kas joje jau sėdi, pakalbinti vairuotoją ir įvertinti jo atsakymus. Jei yra galimybė, informuoti draugus, kurioje vietoje esi ir su kuo važiuoji. Manau, jog svarbu ir pačiam neprovokuoti vairuotojų.
Visaip pasitaiko, nebūtinai visada važiuoji su gerai nusiteikusiu žmogumi. Keletą kartų teko važiuoti su piktais, nelaimingais, viską aplink koneveikiančiais tipais, kurie demonstruoja savo teisuoliškumą ir visažinystę. Pavažiuoji su tokiais, kai kada pabūni psichologu-psichiatru, sakai, ačiū kad pavežėt ir viso gero.
Taip pat svarbu stebėti kelią, reaguoti, jei imi važiuoti ne ten, kur reikia. Nebūtinai iš blogos valios taip gali nutikti (tarkim, vairuotojas važiuoja į tašką C, o tau reikia į tašką B ir jis užsimiršęs nusuka jam artimesniu keliu ir pan.). Be abejo, saugiau ir, manau, smagiau keliauti dviese.
Tranzuojant ne visada gali tiksliai susiplanuoti laiką. Tad reikia pasiruošti: ir atšvaitų bei liemenę, ir kokį sumuštinį turėti, ir apsirengti padoriai, kad nei lietus, nei šaltis negąsdintų.
Na, o kitose šalyse keliaujant, pravartu jų specifika pasidomėti. Kokią ketvirtą tranzavimo Gruzijoje dieną sužinojome, kad pakeltas nykštys tolygus ištiestam viduriniam pirštui, Armėnijoje dažnai sustodavo paprasti žmonės, nutarę pabūti taksistais ir užsidirbti, todėl iš karto įspėdavom, kad neturim pinigų, Turkijoj vienas fūristas bandė labai meilintis, tad nepaisant skurdaus turkiško žodyno teko kalbą nusukinėti kitur.
- Prieš sėdant į mašiną siūlai pakalbinti vairuotoją, įvertinti atsakymus. Kokie klausimai padeda apsispręsti dėl vairuotojo patikimumo?
Na, jei klausi, kur važiuojat, o jis pažiūri paraudusiom akim, kreivai nusišypso ir atsako, o kur reikia? – geriau likti ten, kur esi ir nakvoti laukuose.
- Su kokiais žmonėmis susiduri keliaudama? Kokie įsimintiniausi susitikimai?
Su žmonėmis, kurie daro gerus darbus. Gruzijoje, Turkijoje įsiminė tai, kad žmonės sustoja nebūtinai turėdami vietos, kur įsodinti dar du – tris pakeleivius, bet vis tiek sutelpama (teko važiuoti ir su negyva kiaule bagažinėj, ir šešiese ant priekinių sunkvežimio sėdynių). Tie, kuriuos sutikome buvo nepaprastai vaišingi (ir armėniškų šašlykų prisikirtom, ir gruziniško vyno prisiragavom, ir turkiškos arbatos prisigėrėm), dalinosi tuo, ką turėjo, priimdavo nakvoti ir net buto raktus buvo palikę.
Keliaujant autostopu sutinki įvairių žmonių – nuo miško kirtėjų iki meno kolekcionierių. Tie susitikimai žavi savo žmogiškumu. Džiaugiuosi, kai sustoja niekada pakeleivių nepaimantys žmonės ir prieš atsisveikinant gailisi, kad bendras kelias buvo per trumpas.
Smagu, kai žmonės dalijasi savo istorijomis. Sutinki kitą, o galvoje turi jam skirtą baltą lapą, kuris per valandą ar dvi prisipildo arba ne. Kartą keliavau viena. Gan greitai sustojo mašina. Vyras už vairo man ne itin patiko, bet nutariau nusiųsti jo valstybinius numerius ir važiuoti.
Mačiau, kad iš labai skirtingų pasaulių esam, kalbėdamas jis vis nusikeikdavo, bet dėl šito įpročio atsiprašė. Ne visada moku daug ir lengvai bendrauti. Tačiau pamažėle įsišnekėjom. Kai po 100 km išlipau prie savo namų durų, stebėjausi, kiek daug gali sužinoti per 1 val. Iš nepažįstamo tampi pažįstamais, tik nežinai, ar dar kada nors susitiksi.
Keliaujant autostopu atsiranda dar vienas tikslas – ne tik įveikti kilometrus, bet ir pažinti žmones.
- Kokių patarimų galėtum duoti žmonėms, išsiruošusiems į panašią kelionę? Ar buvo kokių neigiamų patirčių ir dalykų, kurių vertėtų pasisaugoti tuose kraštuose?