Laikas, praleistas Ganoje, tiek keliaujant, tiek atliekant tyrimą, paliko ne tik puikių įspūdžių, bet ir sukėlė daug minčių. Minčių apie migraciją Afrikoje ir apie tai, kaip sudėtingai gali susiklostyti šio žemyno migrantų gyvenimai. Šiomis mintimis ir norėčiau pasidalinti.
Šiandieniniame globaliame pasaulyje žmonės kerta valstybių sienas dažniau nei kada nors anksčiau. Žmonės Afrikos valstybėse uždirba mažiau nei du dolerius per dieną, tiek ekonominė, tiek politinė situacija daugumoje jų yra nestabili, o didžioji dalis afrikiečių neturi galimybės gauti netgi pradinio išsilavinimo.
Tad nieko keisto, kad Afrikos žmonės patvirtina šią globalaus pasaulio taisyklę - daugybė afrikiečių emigruoja į Europą, Šiaurės Ameriką ir kitus žemynus, kur jie mokosi, dirba paprastai vietos gyventojams patrauklius darbus ir užsidirba.
Žmonėms migruojant, keliaujant iš vieno žemyno į kitą, keičiamasi patirtimis, susipažįstama su kitokiomis valstybėmis, kultūromis tradicijomis. Todėl atrodo, kad, iš skirtingų pasaulio vietų kilusiems žmonėms gyvenant ir dirbant kartu, baimė ir nesaugumo jausmas kitokios odos spalvos žmonių atžvilgiu turėtų silpnėti. Dažnai taip ir nutinka. Visgi pastebėjau, kad Europos šalių piliečiai neretai bijo afrikiečių, baiminasi dėl didėjančios migracijos iš Afrikos valstybių.
Rasizmas bei neigiamos išankstinės nuostatos jų atžvilgiu pastaruoju metu netgi stiprėja. Kodėl? Europiečiai ir afrikiečiai turi gyventi, dirbti ir mokytis kartu - toks šiandieninis pasaulis. Dėl didelių politinių ir ekonominių skirtumų tarp Europos ir Afrikos migracija turi būti suvokiama kaip natūralus procesas.
Tyrimo metu apklausiau ganiečius, kurie norėdami pasiekti Libiją įveikė netgi Sacharos dykumą. Tai itin pavojinga kelionė, kuriai pasiryžę kai kurie Juodosios Afrikos gyventojai taip ir nepasiekia savo tikslo.
Nepaisant to, tūkstančiai geresnio gyvenimo užsienio šalyse besitikinčiųjų kiekvienais metais mėgina kirsti dykumą. Visi apklaustieji Ganą paliko tuščiomis kišenėmis. Nuvykę į Libiją, jie rado darbą ir galėjo uždirbti kiek daugiau nei savo šalyje. Tačiau gyventi jiems ten nebuvo lengva. Praleidę kiek laiko Libijoje, jie bandė valtimis pasiekti Pietų Europos valstybes – Ispaniją, Italiją, Maltą, Graikiją – tikėdamiesi ten rasti geresnį darbą nei turėjo Ganoje ar Libijoje. Vienas iš apklaustųjų nusprendė tokiu būdu keliauti į Italiją.
Kelionei jis išleido visas Libijoje sukauptas santaupas, tačiau... Italijos taip ir nepasiekė. Visiškai perpildytas laivas, kuriuo jis plaukė, išklydo iš kurso Viduržemio jūros vandenyse ir buvo sučiuptas Europos jūros policijos.
Kadangi laivas neturėjo leidimo plaukioti Europos vandenyse, jis buvo išsiųstas atgal į Libiją. Grįžtant atgal mano apklaustasis vyriškis susirgo, tačiau neturėjo pinigų nei vizitui pas gydytoją, nei vaistams, nei kelionei namo – į Ganą. Visgi grįžti jam padėjo pagalbą teikianti organizacija.
Apie panašią kelionių pabaigą galėtų papasakoti daugybė Afrikos migrantų. Būna ir blogiau. Kai kurie laivai iš Šiaurės Afrikos, mėginantys pasiekti Europą, nuskęsta su visa įgula, dažniausiai dėl perkrovos. Tačiau, nepaisant visų nelaimingų istorijų, afrikiečiai mėgino ir mėgins pasiekti Europą ir kitus labiau išsivysčiusius žemynus.
Pamėginkite įsivaizduoti save, uždirbančius mažiau nei du dolerius per dieną, nuolat jaučiančius alkį ir matančius alkstančią savo šeimą. Ar Jūs nebūtumėte pasiruošę palikti savo šalies, ieškodami geresnio gyvenimo sau ir artimiesiems? Tokiomis mintimis šiandien gyvena daugybė Juodosios Afrikos žmonių.
Mano patirtis Ganoje
Ganoje ir keliaudamas jos apylinkėse nuostabiai praleidau laiką. Gamta, tropiniai atogrąžų miškai bei svetingieji Ganos gyventojai paliko neišdildomų įspūdžių. Štai keletas labiausiai į atmintį įstrigusių dalykų.
Pirmiausia nustebino nuolat besišypsantys Ganos vaikai. Vos pamatę baltaodį žmogų jie itin pralinksmėja, skuba mojuoti ir sveikintis.
Sveikinasi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Apskritai ganiečių svetingumas yra begalinis. Vos atvykęs išmokau žodį akwaaba, vietos kalba reiškiantį „sveiki atvykę“ .
Žmonės čia gražiai sutinka ir noriai padeda užsieniečiams. Daugybė jų kvietė mane užeiti į namus, siūlė valgyti ir gerti. Su jų polinkiu pagelbėti susidurdavau kiekvieną kartą ko nors ieškodamas. Štai sykį norėdamas pavažiuoti autobusu niekaip negalėjau rasti reikiamos stotelės. Paklausiau žmonių, kuria kryptimi turėčiau eiti, ir tikėjausi, kad jie tą tiesiog paaiškins.
Klydau. Ganoje žmonės ne tik paaiškina, bet ir palydi. Tas pats nutikdavo ieškant artimiausio restorano. Paklaustieji, kur jį galėčiau rasti, lydėdavo mane, net jei jiems tai būdavo visai ne pakeliui.
Ganoje penkias savaites buvau apsistojęs vietos gyventojų šeimoje. Tai buvo puikus laikas. Mėgavausi galimybe padėti jiems atlikti kasdienius darbus, sužinoti daugiau apie jų gyvenimo būdą, paragauti tradicinių patiekalų ir dalyvauti juos ruošiant. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pažinti jų kultūrą bei sužinoti, kokie geri ir draugiški žmonės gyvena Ganoje.