Rūmų ir dvarų išlaikymui, priežiūrai, atstatymui skiriama daug dėmesio ir lėšų, tačiau ne visur dėmesio sulaukia paprastų mirtingųjų, dirbusių fabrikuose, gamyklose ir kitur, buitis. Šiuo atžvilgiu išsiskiria Suomija – ši šalis negali pasigirti ypatingu aukštesniojo visuomenės sluoksnio paveldu, tačiau joje rūpinamasi dirbančiais žmonėmis.
Suomiai ilgus savo šalies istorijos metus negalėjo visavertiškai kurti savo valstybės. Kol Suomija priklausė Švedijai, kurį laiką aukščiausius postus ir pareigas užimdavo tik švedai, vėliau – carinės Rusijos administracijos atstovai, tik nedidelė vadovaujančiųjų pareigūnų dalis buvo patys suomiai. Dauguma suomių buvo valstiečiai, darbininkai, tai lėmė ir tautos identitetą, paremtą gyvenimu paprasto darbo žmogaus, kuris ir kūrė savos valstybės pagrindus.
Tamperė – antras pagal svarbą Suomijos miestas, pramonės centras. Iš šio miesto plito „raudonosios“ , komunistinės idėjos. DELFI jau buvo rašyta apie Tamperėje esantį vienintelį Europos šalyse Lenino muziejų.
Šalia miesto yra dar vienas muziejus, kuriame demonstruojama Suomijos kelių statybos istorija. Yra ir darbininkiškos aprangos, valstietiškų sodybų muziejus. Tamperėje įdomus muziejus, kuris vadinasi „Darbininkų rajonas Amuri“.
1970-aisiais metais, prasidėjus intensyvioms daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyboms, reikėjo nugriauti senus medinius namus, kuriuose anksčiau gyveno darbininkų šeimos. Tačiau valdžia vieną tokių namų kvartalą nusprendė palikti, kad būtų įkurtas muziejus.
Muziejuje galima pamatyti penkis vienaaukščius namus, kuriuose buvo darbininkų butai, keturis ūkinius pastatus. Kiekviename name išlaikytas autentiškas įvairių laikotarpių – nuo 1882 iki 1973 m - interjeras, galima pamatyti ir tų laikų sauną, tualetus, vaikiškus žaislus, kavinėje „Amuri perlas“ paragauti skanių pyragėlių, nesudėtingų valgių, išgerti puodelį kavos. Tarp kitko, sauna dar veikia ir netgi kartais nuomojama.
Muziejuje yra kepykla ir maisto produktų parduotuvė, tokia, kokia buvo 1930 metais, ir kanceliarinių prekių ir įvairių smulkmenų parduotuvė (1940 m). Viena iš šių parduotuvių ir tapo pirmuoju muziejaus eksponatu.
Visi pastatai išsaugoti tokie, kokie buvo, jie tebestovi ten, kur stovėjo. Galima pažiūrėti, kaip gyveno batsiuvys, kuris ir miegodavo ten pat, kur ir dirbo.
Kiekviename iš namų – bendra virtuvė (skirta keturioms šeimoms) ir kambariai, ant kurių durų galima perskaityti buvusių gyventojų pavardes. 6, 7, 8-ių narių šeimos gyveno viename kambaryje, kai kurie taip gyvendami įsigudrindavo dar ir nuomininkų įsileisti. Iš tų laikų likęs posakis „nuomotis kampą“. Stebėtina, kaip tiek daug žmonių galėdavo sutilpti tokiose mažose patalpose. Namo savininkas, nuomojęs kambarius, pats gyvendavo dviejuose – trijuose kambariuose su atskira virtuve.
Ilgainiui gyventojų tokiuose namuose vis mažėjo. Galima matyti, kaip laikas keitė aplinką – vienuose kambariuose kabojo Aleksandro III-ojo portretai, kituose jau Karlo Markso. Baldų nedaug, tik patys būtiniausi, sudedamos lovos, atlenkiamos lentynos, stalas, išmėtyti žaislai. ..
Darbininkų kvartalas augo kartu su besivystančia miesto pramone. Buvę Tamperės priemiesčiai tapo centru.
Medinių namų kvartalas išsiskiria iš naujai pastatytų namų, netoli jo bažnyčia ir nedidelis parkas. Šis muziejus vilioja nemažai turistų – per vasarą jį aplanko apie 14 tūkstančių lankytojų. Jame vyksta ir teatro vaidinimai, koncertai.
Puošnūs rūmai – taip pat įdomi istorijos dalis, bet nereikėtų pamiršti ir tų, kurie tuos rūmus statė. Panašūs muziejai suteikia unikalią galimybę suprasti, kiek vargo pareikalavo tų rūmų pastatymas ir kas taip sunkiai dirbo.