Viduryje nakties garsiai, bet laužytai pase, regis, taip aiškiai užrašytą mano pavardę taria autobuso vairuotojas. Dar akimirką nerimastingo laukimo ir šis lyg atsainiai moja ranka man, snūduriuojančiam seno, nedidelio ir ilgoms kelionėms pavojingais kalnų keliais kažin ar tinkamo autobuso gale – „Eime“.
Nors maršrutas tarptautinis – Podgorica-Skopjė, tačiau pagyvenęs vairuotojas kalba tik serbiškai. Tą akimirką jis padaro, atrodo, vienintelį aktą, kurį sugebėtų atlikti šioje situacijoje - paduoda į rankas ne taip seniai matytą pasą ir parodo Kosovo pasieniečių ofiso link.
„Kokia problema?“ – per atidarytą langą angliškai klausiu ten dirbančios jaunos brunetės juoda uniforma bei neperšaunama liemene ir gaunu ne tik paaiškinimą sklandžia anglų kalba, bet ir vizualų parodymą – pasienietė pirštu rodo į štampą, kurį gavau vos prieš savaitę pirmąkart kirsdamas šios šalies sieną.
Bevizio režimo niuansai
Nedaug kur eskaluojami, tačiau tokie keliaujančiųjų suvaržymai egzistuoja, norint kiek įmanoma labiau sumažinti galimybę nusikalstamoms grupėms naudoti šalį kaip erdvę tarptautinei žmonių ir narkotikų prekybai. Tiesa, susidūrus su tokia situacija, blogiausia, kas gali nutikti – išlaipinimas iš autobuso vidury nakties kažkur nejaukiame ir gana tamsiame šalies pasienyje aukštai kalnuose, kur ir vasarą naktimis yra gana vėsu.
Beje, išsisukti nuo tokios galimos bėdos yra ypač paprasta – tiesiog reikia paprašyti, kad štampas nebūtų įspaudžiamas pase, o tam prireiktų ne pinigų, bet parodyti atgalinį bilietą ir paaiškinti kelionės maršrutą. Balkanuose pasieniečiai tik atrodo lyg patys pikčiausi žmonės planetoje, kurie išvaiko bet kokias mintis apie kontrabandą.
Dabar jie turintys pateikti prašymus Pilietybės departamentui ir Užsienio reikalų ministerijai dėl vizos gavimo mažiausiai dešimt dienų prieš planuojamą apsilankymą. Šią padėtį gerokai sunkina ir nedidelis konsulatų skaičius, kuriuose po internetinės paraiškos pateikimo vizai gauti, reikia sudalyvauti ir paskirtame susitikime su konsulato atstovu.
Nesaugiausia Balkanų šalis?
Nors pasienyje ir galintis grėsti išlaipinimas iš autobuso, kas, priklausomai nuo kelionės krypties, gali ypač pakoreguoti jos planus, tačiau atkaklumas, ypač kai rankoje spaudžiamas atgalinis kelionės bilietas, pasieniečiams suteikia pasitikėjimo. Tiesa, šįkart gelbsti atsitiktinumas, mat geras dešimt minučių visokiais būdais bandant įtikinti pasienietę savo teisybe, kad gyvenk mirk reikia pasiekti Skopję būtent šiuo autobusu, o daryti didžiulį, jau ne 20 valandų, bet turbūt dvigubai ilgiau trunkantį lankstą pro Serbiją ar Albaniją, į ofisą įbėga dujos kolegos, stveria savo ginklus ir kažką garsiai bei greitai serbiškai sako kolegei.
Taip, daugelį neraminantis ir dažną nuo apsilankymo šalyje atbaidantis faktorius – saugumas. Nors Balkanai yra visai saugi kelionių kryptis, tačiau oficialios statistikos apie nusikaltimų skaičių Kosove nėra, tačiau žinios apie šalyje veikiančius tarptautinius nusikaltėlių tinklus turėtų neraminti.
Be to, 2012 metais JAV valstybės departamentas šalį išskyrė kaip ypač nesaugią dėl didelio nusikaltimų ir ginkluotų užpuolimų skaičiaus.
Tokį įspūdį sustiprina Kosovo kaimynai makedonai ir juodkalniečiai, kurie apie šalį užsimena kaip nesaugią, o užsiminus apie galimybę per šalį keliauti autostopu, į tokius planus atsakydavo tiesiai šviesiai – „nebūk beprotis“. Tačiau daugybė tarptautinių taiką palaikančių tarptautinių pareigūnų šalyje leidžia jaustis saugiai, o ir pamatyti joje yra ką.