Šio kelio variacijų Ispanijoje yra bent keletas. Mes pasirinkome Camino Frances maršrutą. Skaičiuojama, kad kiekvienais metais piligrimystei išsiruošia apie 200 tūkst. žmonių. Tiesa, visą kelią nueina gal tik dešimtadalis visų einančių, kiti pasirenka trumpesnį atstumą.
Kad piligrimystė būtų įskaityta ir pabaigoje gautum tai liudijantį sertifikatą, reikia nueiti ne mažiau nei 100 kilometrų. Sklando kalbos, kad ispanai dažnai net į savo CV įsirašo šį pasiekimą.
Kėlimasis 5 val. ryte ir fizinis skausmas
Piligriminė rutina paprasta: keliamės apie 5 val. ryte, susidedame daiktus ir į kelią. Paprastai per pietus jau būname nuėję planuojamą dienos maršrutą, susirandame nakvynės vietą, daromės valgyti, ilsimės ir kitą dieną vėl viskas iš naujo. Įdienojus tampa per karšta eiti, todėl stengiamės ėjimą pabaigti iki vidurdienio. Piligrimai miega specialiuose nakvynės namuose – alberguose, kaina už lovą svyruoja nuo 5 iki 8 eurų. Kelionės pradžioje gauni albergų sąrašą ir atstumus tarp jų, kad galėtum ramiai keliauti.
Per dieną nueidavome 20-34 kilometrus. Mūsų tikslas buvo įveikti 800 kilometrų per 30 dienų, todėl toks tempas visiškai atitiko mūsų planą. Albergai paprastai turi dviaukštes lovas, internetą, virtuvę, skalbykles – kitaip tariant, viską ko reikia, kad galėtum patogiai keliauti. Dažnai būtent alberguose mezgasi naujos pažintys, sutinki žmonių iš visų šalių ir pasijauti pasaulio piliečiu. Kelyje nemažai ispanų, prancūzų, vokiečių, tačiau taip pat ir keliautojų iš toliau: amerikiečių, korėjiečių ar australų.
Pagrindinis dalykas, su kuriuo reikia susigyventi kelyje, yra nuovargis ir fizinis skausmas. Nors mūsų porelė nėra iš tų, kurios savaitgalius leidžia gulinėdama prie televizoriaus, bet nuolatos užsiima aktyvia veikla, vis dėlto pradžioje buvo sunku įsivaizduoti, kaip reaguos kūnas į kasdienį fizinį krūvį.
Labiausiai slėgė kuprinės svoris, todėl atsikratėme keletos nereikalingų daiktų, kad eiti taptų lengviau. Pabaigoje taip pripratome prie kuprinių, kad jų svorio nebejautėme. Nemažai piligrimautojų niekada nėra buvę jokiuose žygiuose ir visą įrangą įsigyja tik prieš kelionę. Tokiems dažnai nutrina batai, pradeda skaudėti sąnarius ir raumenis. Stebėjausi, kaip žmonės, niekada nesudalyvavę bent 20 kilometrų žygelyje, pasiryžta nueiti 800 kilometrų.
Prieš kelionę batus būtina panešioti. Piligrimai paprastai eina su treko batais, tačiau atsiranda ir keliaujančių su sandalais ar sportbačiais. Kiekvienam savo. Daiktų reikia imti kaip galima mažiau. Pirmosiomis dienomis tiek alberguose, tiek pakelėse buvo palikta ir drabužių, ir šampūnų, ir ko tik nori.
Ko žmonės čia ieško?
Kodėl Camino de Santiago toks populiarus ir ko žmonės čia ieško? Pirmiausia – galimybės atsiriboti nuo visų realiame gyvenime tave apibrėžiančių kontekstų. Gyvenimas einant – savotiškas buvimas muilo burbule, kuriame esi atitrūkęs nuo savo tikrosios tapatybės, rūpesčių ir reikalų. Kasdienybė kelyje yra primityviai paprasta, bet reikalaujanti daug jėgų, todėl pagrindinės problemos tampa, kaip nueiti dienos kilometrus, kur pamiegoti ir ką pavalgyti. Kitas dalykas – kiekviena diena Camino de Santiago yra naujos pažintys ir vietos. Žinia, visa, kas nauja, stimuliuoja ir sukelia geras emocijas. O kur dar pasitenkinimas savimi, nuėjus kasdieninius kilometrus.
Nemažai sutiktų žmonių prieš pradėdami eiti Camino de Santiago pasakojo patyrę radikalių pokyčių gyvenime ir norintys sustyguoti savo mintis. Vieni metė studijas, kiti – darbą, treti – dar ką nors. Kalbinti kelio draugai dažnai minėjo norintys pabūti su savimi, atitrūkti nuo kasdienybės ir tiesiog pravėdinti galvą. Kitiems tai tėra nuotykis ir galimybė įdomiai praleisti laiką. Vienas pagyvenęs amerikietis Camino de Santiago eina kiekvienais metais ir jau yra išbandęs keletą kelio variacijų. „Aš esu priklausomas nuo buvimo čia“, – pusiau rimtai, pusiau juokais šnekėjo jis.
Kita vertus, ėjimas šiuo keliu tapo ir savotiška mada, kurios neatsiejama dalis yra komercializacija. Kiekviename, net ir mažiausiame kaimelyje pasitinka rėksmingos iškabos, kviečiančios tenkinti įvairiausius piligrimų poreikius. Kartais prieš kurį nors miestelį jau laukia skrajučių dalintojai, kviečiantys aplankyti jų maitinimo įstaigą ar apsistoti viešbutėlyje.
Kelyje egzistuoja net ir kuprinių pervežimo paslauga – vos už keletą eurų tavo daiktus perveža iš vienos nakvynės vietos į kitą. Taigi vienintelis darbas yra eiti. Visas šitas šurmulys ilgainiui gerokai įsipyksta, todėl, jei svajojate apie ramybę ir pabuvimą su savimi, Camino de Santiago nėra tam tinkamiausia vieta. Kalbama, kad kitose Ispanijos dalyse besidriekiančios kelio variacijos truputį autentiškesnės ir ne tokios pilnos žmonių.
Nuo asfalto iki kalnų
Kelias vinguriuoja per kalnus, miškus, laukus, daugybę miestų ir miestelių. Ne visas jis yra vaizdingas, nemaža dalis maršruto driekiasi asfaltu arba pakelėmis šalia judrių kelių. Ispanijos kaimeliai verti dėmesio: namai statyti iš akmenų, siauros gatvelės ir įvairios aikštės kiekvieną iš jų daro įdomų ir unikalų.
Kelionės pradžioje kirtome Pirėnų kalnus, vėliau į kalnus sugrįžome tik paskutinėmis dienomis. Praktiškai kas keletą kilometrų galima rasti vandens čiaupą, todėl nereikia neštis daug vandens. O tai – itin aktualu, nes vasarą Ispanijoje tikrai karšta.
Karšti ir ispanai: net elementarius dalykus aiškina pakeltu balsu ir gestikuliuodami rankomis. Tuo tarpu vietiniai šunys – visiška priešingybė jų šeimininkams: guli sau ramiai atokaitoje, kartais ateina, apuosto ir vėl užsiima savais reikalais. Pradžioje buvo nejauku vidury kelio sutikti kokį įmitusį šunėką, vėliau pripratom. Pririšti čia jų niekas nesivargina.
Kartą apsistojome atokioje vietoje, kur aplink nebuvo nei parduotuvės, nei restorano. Albergo administratorė apklausia visus norinčius valgyti, tada paskambina į už poros kilometrų esantį restoraną, atvažiuoja automobilis, nuveža keletą išalkusių piligrimų į restoraną, o pavalgius parveža atgal. Po ilgokos pertraukos buvo itin keista važiuoti automobiliu.
Tačiau valgymu restoranuose pernelyg nepiktnaudžiavome. Maistą dažniausiai pirkdavome prekybos centruose ir gamindavomės patys. Dažniausiai albergai turi visus reikalingus įrankius, puodus, keptuves ir net aliejaus, todėl valgyti galima visai kaip namie.
Keliautojams iš tolimesnių kraštų europietiško maisto gaminimo niuansus perprasti sunkiau: viena korėjietė bandė žalius vištienos sparnelius iškepti miktrobangėje, kita – į tą pačią mikrobangę įgrūdo picą su visu plastikiniu įpakavimu. Vėliau supratusi, kad kažkas ne taip, tą pačią picą įmetė į keptuvę. Indukcinė viryklė daug kam irgi būdavo sunkiai išsprendžiamas galvosūkis.
Mūsų dienos išlaidos, kurias sudarė mokestis už albergą ir maistas, sudarė apie 15 eurų asmeniui. Pasistengus galima išsiversti ir su mažiau, tačiau Vakarų Europos šalių gyventojai, vaikščiodami nuo restorano prie restorano, tikriausiai išleidžia du ar tris kartus daugiau.
Nuėjus pėsčiomis 800 kilometrų neatsivėrė čakros ir pasaulis neapsivertė 180 laipsnių kampu. Tačiau tai buvo itin įdomi ir vertinga patirtis, kurią rekomenduočiau patirti savo kailiu. Ypač tiems, kurie pripratę sakyti, kad „per sunku, negalėčiau, trūksta komforto, laiko, pinigų“ ir pan. Pradžioje tie 800 kilometrų atrodė protu sunkiai suvokiamas atstumas, bet kaip sakė Lao Tzu „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio“.