Šv. Jokūbo kelias mokytojai suteikė vidinių jėgų

„Tai, tikiuosi, jūs pareisite iki rugsėjo?“ Tokį savo auklėtinės nuogąstavimą dar birželį tik pasibaigus mokslo metams išgirdo Sasnavos pagrindinės mokyklos (Marijampolės r.) mokytoja Stefanija Navickienė.

Aistringa keliautoja žurnale „Kelionės ir pramogos“, kuriame ne kartą savo kelionių patirtimi dalijosi, atradusi Kristinos Stalnionytės Jokūbo kelio aprašymą, iškart suprato, kad tai jos kelias. Nuo tos akimirkos ėmė ruoštis kelionei, perskaitė knygą ir pernai iškeliavo.

Dviese, su drauge, kad būtų drąsiau, tačiau, nors kelias teikė laisvės, suprato, kad į tokią kelionę galima leistis tik su gerai pažįstamu žmogumi. Draugės avimi pigiausi kroksai jau kelionės pradžioje jos pėdas nusagstė pūslėmis, tad jai kelionė tapo savotiška kančia.

Nakvoti ji norėjo privačiai, tad bendrumo valgant su visais piligrimais jausmas ir bendros nakvynės alberguose nusikėlė kitam kartui. Tad šiemet Stefanija išsiruošė viena. Kelias ją vedė nuo Porto. Pasirinktas Camino de Costa vingiuoja vandenyno pakrante ir susikerta Rodondelos miestelyje. Paskui ji pasuko Camino spiritual.

Šiuo nepaprastai gražiu keliu ėjo 4 piligrimai. Jie kartu vakarieniaudavo, dalydavosi įspūdžiais, nakvodavo alberguose, o ryte vieni kitiems palinkėdavo gero kelio. Ne pirmą kartą einantys sakė, kad nemėgsta Santjago de Kompostelos, kuris tapo labai komerciniu miestu, tad Stefanija neskubėjo, tiesiog mėgavosi ėjimu ir kelionę susiplanavo taip, kad pasiekusi Santjagą kitą dieną išskristų namo.

Stefanija labai abejoja, ar antrąkart keliautų viena. Kai vyras prieš išvykstant kas vakarą klausdavo, ar ji nebijanti, moteris vydavo šią mintį šalin, juk visus metus ruoštasi, taupyti pinigai ir žinojo šventą tiesą, kad tik einantys nueina. Tačiau kelionė pateikė nemažai išbandymų ir dabar jau būtų atsargesnė.

Kelyje dažnai gąsdindavo šunys. Tačiau jie tik aplodavo. Pats nemaloniausias nutikimas, įvaręs baimės iki kelionės pabaigos, pasitiko ją vandenyno pakrantėje, kai iki Santjago buvo likę 30 km. Einant pakrante, priešais sustojo mašina, iš kurios šūkaliojo žmogus.

Kadangi ji ispaniškai nesuprato, skėstelėjo rankomis ir paminėjo Camino de Santjago. Tačiau vyras vis kažką kartojo. Tik arčiau priėjusi pamatė, kad jis rankoje laiko savo vyrišką pasididžiavimą ir siūlo jai ateiti į mašiną. Moters širdis nukrito į kulnus ir ji ėmė bėgti. Priekyje pasivijo einantį jau 10 kartą britą su sūnumi.

Šią istoriją ji vokiškai papasakojo ir Migeliui iš Vokietijos. Jis patvirtino, kad yra girdėjęs apie tokius dalykus kelyje. Iki kelio pabaigos ją persekiojo baimė, kad iškrypėlis ją gali patykoti, kai ji viena eis per mišką. Tada ji prisiminė ir lietuvės Erikos, kuri ėjo prancūziškuoju keliu, paskleistą žinią iš interneto, kad pernai balandį iš vidurio kelio dingo amerikietė. Denisei buvo 44-eri. Jos brolis nepraranda vilties ją surasti, bet kol kas neaptikta jokių jos pėdsakų. Išėjo iš albergo atsisveikinusi su visais iki vakaro ir daugiau jos niekas nematė. Jei būtų žinojusi šį faktą, būtų viena niekaip nėjusi, prisipažino piligrimė.

Einant mišku baugino ir arti jaučiami žvėrys. Jų prakaito, išmatų kvapas, regis, šalia girdimas alsavimas varė siaubą. Tada Stefanija garsiai kalbėjo maldas. Su savimi nešėsi knygelę „Maldos galia“, kurią daugelį kartų vyniojo nuo pradžios iki galo. Malda stebuklingai veikia, kelia sielą į viršų ir tada dingsta visos baimės, girdi tik savo tariamus žodžius ir Dievo palaimą. O medžiotojas, užklaustas apie žvėris, paaiškino, kad tai laukiniai ožiai, jie yra nemažo dydžio, matyt, buvo šalia ir ją stebėjo.

Kelyje ją stiprino ir iš namų pasiimta stora Cheryl Strayed knyga „Laukinė“, kurioje autorė aprašo savo 4280 km kelionę Ramiojo vandenyno pakrančių kalnų viršūnių taku. Ji nakvodavo viena palapinėje tarp laukinių žvėrių ir barškuolių. Pagal šią knygą yra pastatytas filmas. Keliaudama nacionalinio parko takais stenduose matė gyvačių, tad jų irgi labai bijojo, tačiau ant kelio pasitaikė tik driežų salamandrų, nors jie irgi džiaugsmo neteikia.

„Kas verčia eiti?“ – teiraujuosi Stefanijos. Didelis darbo krūvis ir alga ne pagal darbą, užsiėmęs vyras, trys vaikai, sodyba ir daržai verčia suktis neapsakomai dideliu greičiu. Mokinių sąsiuvinius tenka taisyti naktimis, o apie laiką sau net minčių nelieka. Kelias leidžia pamąstyti, ar tikrai viskas yra gerai, ar verta naktimis dirbti, kai už tai nėra atlyginama. Nuolat turi mąstyti, kaip gyventi kiekvieną dieną, kad kelionei susitaupytum, o be kelionių gyvenimas praranda džiaugsmą.

Kelias kalbasi su tavimi, duoda atsakymus, patarimus. Stefanija mėgavosi ėjimu. „Ecco“ basutės mūvint kojinaites talkino komfortiškai nešti kūną. Per dieną įveikdavo vidutiniškai po 30 km, tik vieną dieną nuėjo 50, nes ten, kur pagal žemėlapį turėjo būti nakvynės vieta, rado tik ligoninę, tad teko paspartinti žingsnį ir įveikti dar 25 km. 13 dienų kelyje prabėgo kaip viena.

Už jų 300 km. Būdama Santjago de Kompostelos aikštėje su visais piligrimais išgyveno nueito kelio džiaugsmą. Kitąmet gal imsis prancūziškojo kelio, kuris yra triukšmingesnis ir populiaresnis, dalies ir nukeliaus nuo Santjago de Kompostelos vandenyno pakrante iki Fisteros – pasaulio krašto. Tik jau ne viena, gal su vyru ar kitu artimu žmogumi. Sako, kad tas kelias yra ypač gražus.

Ką Stefanija atrado šioje kelionėje? „Vidinės energijos įsikroviau visiems metams“, –džiaugiasi piligrimė. Kelias leido pabūti su savimi ir savyje, o tam labai trūksta laiko kasdienybėje. Suprato, kad kartais būtina sustoti. Kelias išmokė sulėtinti tempą. Tik ar ilgam?

Išeitis yra viena – ieškotis darbo Vakarų šalyse. Kad ir senolį ar senolę prižiūrėti. Gal laiko liks ir knygai paskaityti, ir pabūti su savim... Ir alga tokia, kad galima gyventi be rūpesčių. Juk visi esame tame pačiam laike. Bet šiandien Stefanijos dar labai laukia auklėtiniai, kurie kitąmet jau paliks mokyklą. O ji jiems kol kas labai reikalinga. Tai ir teikia mokytojai vidinių ir fizinių jėgų.

Kelionė skaičiais:

13 dienų kelionė kainavo 500 eurų.
Privati nakvynė dviem 30 eurų už naktį.
Nakvynė alberguose – 6 eurai žmogui

Kovo/balandžio „Kelionės ir pramogos: numeryje skaitykite:

Visos pasakos iš gyvenimo. Pokalbis su gydytoju, keliautoju Marium Marcinkevičium
Neatrasti maršrutai. Tamsųjį Kauno turizmą atskleidžia Lina Petrauskaitė
Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – 2016. Sveikatingumo keliai Veprių krateryje
Išskirtiniai maršrutai. Unikalu Kaišiadorių rajone
Prie jūros. Kitoks poilsis Karklėje
Ekstremalu. Basomis per žarijas bėga Austė Šaulytė
Pas kaimynus. Anapus Sūduvos aukštumos keliauja Benjaminas Mašalaitis
Štirija – obuolių ir pilių kraštas. Atostogų idėjas skleidžia Ona Nosevičienė
Miestas. Liberecas – tarp stiklo ir kalnų
Šimtmečio keliautojai. Kelionė į Prano Juozapo žemę
Gruzijoje ruošime naujus vadus. Pokalbis su Algimantu Jucevičiumi
Keliauninkų klubas. Po Namibiją keliauja Eglė Povilėnienė
Alanija. Ten viskas įskaičiuota
Trys dienos giltinės karalystėje. Įspūdžiai dalinasi Erika Bertašiūtė
Savęs link. Kai pasirenki gydūno kelią. Pokalbis su Vaiva Vekerotiene