Kaip kilo mintis atvykti į Lietuvą? Ar sunku buvo priimti sprendimą tai padaryti ir kokios vis dėlto buvo priežastys padėjusios apsispręsti?
2010-ųjų pradžioje pradėjau ieškoti šalies, kurioje vasarą galėčiau atlikti profesionalią stažuotę. Nežinojau, kokią šalį tiksliai norėčiau pasirinkti, žinojau tiek, kad tai turėtų būti rytų Europos valstybė, ir, žinoma, taip pat svarbu buvo, kad pasirinktoji stažuotė suteiktų man terpę tobulėti, išmokti kažko naujo.
Beieškodamas radau šiuos mano kriterijus atitinkančią stažuotę Vilniuje. Iškart susisiekiau su tarptautinės jaunimo organizacijos AIESEC Vilniaus filialu, kuris pasirūpino, jog galėčiau atvykti į Lietuvą ir sėkmingai pradėti darbuotis. Taip, Lietuva iš pradžių nebuvo ta šalis, į kurią norėjosi vykti labiausiai, tačiau radęs man tinkančią stažuotę apsisprendžiau patirties įgyti būtent čia.
Kiek laiko praleidai mūsų šalyje? Koks tavo lankymosi Lietuvoje tikslas?
Atlikti stažuotę į Lietuvą atvykau 2010-ųjų vasarą. Praėjus jai gavau pasiūlymą likti dirbti mane priėmusioje kompanijoje ilgesnį laiką, tad nors 2011-aisiais turėjau vykti studijuoti į Rumuniją, pasirašiau sutartį su Vilniaus Universitetu ir nusprendžiau likti čia, Lietuvoje, kur pirmąjį 2011-ųjų pusmetį studijavau , o antrąjį atlikau dar vieną profesionalaus tipo stažuotę. Šios stažuotės metu turėjau atlikti įvairius rinkos tyrimus Švedijoje, rasti savo šalyje potencialius klientus trims įmonėms, kad jos galėtų sėkmingai eksportuoti į šią Skandinavijos šalį.
Ar teko pakeliauti po Lietuvą, pažinti ją iš truputį kitos perspektyvos?
Savo viešnagės Lietuvoje metu stengiausi kuo daugiau keliauti. Laimei, radau daugybę gerų draugų Vilniuje, kurių dėka mano kelionės iš tiesų buvo nepakartojamos. Aplankiau visus didžiuosius miestus, taip pat Ignalinos atominę elektrinę bei Nidą, kurią galėčiau įvardinti kaip vieną gražiausių Lietuvos vietų. Tiesa, stengiausi ne tik keliauti, bet ir pažinti jūsų šalies kultūrą, istoriją, todėl lankiausi įvairiuose muziejuose, o universitete pasirinkau keletą disciplinų supažindinusių mane su Lietuva dar artimiau.
Kaip reagavo tavo šeima, draugai, kai pasakei jiems, jog išvyksti į Lietuvą, ekonomiškai ne tokią stabilią šalį kaip Švedija?
Lyginant su šeimos reakcija, kai prieš keletą metų pasakiau, jog 2007-aisiais išvykstu tarnauti į Kosovą, šį kartą namiškiai šią žinią priėmė gana ramiai. Na, o draugų reakcija buvo labai įvairi: nuo „Šaunu, atvyksiu tavęs aplankyti!” iki “Lietuva? Kur ji yra? Ką tu ten veiksi?”
Deja, bet dažnai apie Lietuvą yra susidariusi ne pati geriausia nuomonė ir dažniausiai taip atsitinka tik dėl keleto nesąžiningų žmonių, apie kurių nešvarias veiklas sužino ir užsienio šalių piliečiai. Kaip bebūtų gaila, švedai nedaug težino apie Baltijos šalis, Lietuvą maišo su Latvija, tačiau bandau bent draugų rate šią situaciją pakeisti (šypsosi).
Kokią įsivaizdavai Lietuvą prieš čia atvykstant? Ar tavo nuomonė pasikeitė?
Niūri ir pilka, daugmaž tokią aš įsivaizdavau Lietuvą. Mano žinios apie jūsų šalį apsiribojo tuo, ką perskaičiau, girdėjau ar ką tiesiog įsivaizdavau. Prieš tai nepažinojau nė vieno lietuvio, todėl visiškai nežinojau, ko galėčiau tikėtis iš šios šalies. Kalbant nuoširdžiai, mano susikurtas Lietuvos paveikslas pasikeitė kone iškart, kai patekau čia. Daug kas man čia priminė Švediją, tačiau prie kai kurių dalykų, kurie, mano manymu, jūsų šalyje tėra Sovietų Sąjungos palikti ir dar neišnykę pėdsakai, man buvo sunku priprasti. Tačiau, vis dėlto, manau, jog lietuvių mentalitetas yra gana panašus į skandinavų.
Kaip apibūdintum lietuvius?
Pirmiausia, norėčiau išskirti dvi lietuvių grupes: jaunesniąją ir senesniąją kartas. Jaunoji karta labai optimistiškai žvelgia į ateitį. Žinoma, galima sakyti, jog šis jaunimo bruožas yra dažnas daugumoje tautų, tačiau Lietuvoje man jis pasirodė ypatingai ryškus.
Kalbant apie lietuvius bendrai, man jie, vėlgi, truputį panašūs į švedus – iš pirmo žvilgsnio šalti, tačiau, kai artimiau su jais susipažįsti, supranti, kad iš tiesų jie yra labai draugiški ir nuoširdūs žmonės. Tačiau manau, jog lietuviams, vis dėlto, patiems būtų geriau, jei jie išoriškai stengtųsi parodyti, jog nėra tokie nelaimingi ar pasipūtę, nes kartais toks įspūdis gali susidaryti. Mano nuomone, šis iš tiesų draugiškų lietuvių įvaizdis dažnai klaidina aplinkinius.
Kokius pagrindinius skirtumus matai tarp Lietuvos ir Švedijos? Prie ko mūsų šalyje tau vis dėlto buvo sunkiausia priprasti?
Pirmiausia norėčiau pabrėžti, jog tarp mūsų tautų yra daugiau panašumų nei skirtumų, bet žinoma, kai esi svetimas šalyje pirmiausia pastebi tai, kas yra kitoniška. Lietuviai labiau gyvena dabartimi, daugiau vertina tai, ką turi šiandien, tuo tarpu švedams jums vertingi dalykai dažnai atrodo tiesiog savaime suprantami.
Tiesa, švedų kasdienybė man atrodo šiek tiek lengvesnė nei lietuvių, ir aš kalbu ne apie ekonominę ar apie socialinę struktūrą, kalbu apie, tarkim, kad ir patį paprasčiausią klientų aptarnavimą. Man buvo sunku priprasti ir suprasti, kodėl dauguma kasininkų taip grubiai bendrauja su klientais arba kodėl tie, kurie nesuprasdavo anglų kalbos, imdavo mane ignoruoti ar tiesiog nueidavo į šalį.
Iš tiesų, nemanau, jog tai yra normalu. Mano nuomone, malonus aptarnavimas yra pirmas dalykas, kuris leidžia tau jaustis laukiamam bet kurioje šalyje. Tačiau nepaisant to, galiu pasakyti, jog šis laikas praleistas Lietuvoje buvo tikrai šaunus ir kad dažniausiai mane supo tikrai malonūs bei paslaugūs žmonės.
Ką manai apie tave priėmusią AIESEC organizaciją?
AIESEC nariai iš tiesų daug padėjo man tik atvykus į Lietuvą, kai reikėjo susirasti būstą, susitvarkyti dokumentus ar atsidaryti banko sąskaitą. Tačiau bendrai kalbant, iš tiesų manau, jog organizacija AIESEC – puiki terpė jauniems žmonėms įgyti praktinių įgūdžių ir ugdyti savo asmenybes.
Tai organizacija, kuri iš tiesų puoselėja tarpkultūrinę toleranciją ir supratimą, kuri suteikia galimybes jaunimui susipažinti su kitomis šalimis vykstant į stažuotes, kurios, kaip ir mano atveju, iš tiesų suteikia ir patirties, ir neišdildomų įspūdžių.