8 eurai - tiek kainuoja įėjimas į Cap d’Agde nudistų poilsiavietę Pietų Prancūzijoje. Priešais plyti atvira teritorija. Prie vartų stovintis apsaugos darbuotojas atėjusiems parodo spinteles, kuriose paliekami drabužiai.
Tai - nuogalių miestas, kuriame vasarą gyventojų padaugėja iki 40 000. Nuo dešimto dešimtmečio Cap d’Agde palaidūnai ir svingeriai plūsta čia, viliojami seksualiai liberalios demokratijos, kaip savo knygoje „Atomised“ rašo Michelas Houellebecqas. Mieste yra visi įprasto gyvenimo atributai: bankas, paštas, keli prekybos centrai, kirpyklos, žuvies parduotuvėlės, akinių salonai ir drabužių parduotuvės.
Tvarkingai apsirengęs personalas aptarnauja nuogus klientus. Tokių dalykų niekur kitur pasaulyje nepamatysi. Dauguma nudistų kurortų yra nuošaliai nuo miesto gyvenimo. Pernai Miunchene buvo įrengtos šešios nudistų zonos, tiesa, visos jos – izoliuotose parkuose. O 2012 m. San Fransiske uždrausta nuogai rodytis viešose vietose, išskyrus specialiai sankcionuotus renginius.
Cap d’Agde nudistų kurorto koncepcija kitokia. 1958 m. čia buvo nedidelė nudistų stovyklavietė, o septintą dešimtmetį pakrantėje buvo įrengti šeši modernūs kurortai. Iš pradžių nebuvo nė planų apie nudistų kurortus. Ir visgi aštunto dešimtmečio pradžioje pradėtas statyti nudistų kaimas.
„Kaimas neatsirado šiaip, chaotiškai, – pasakojo Cap d’Agde turizmo agentūros direktorius Christianas Bezes. – Jis buvo integruotas į visumą, su tais pačiais architektūros vientisumo principais, pritaikytas pėstiesiems, arti jūros.“
Čia nėra aukštesnių nei keturių aukštų pastatų, tad nekrenta šešėliai. Architekto Jeano Le Couteur įsitikinimu, viskas turėjo tarnauti žmogui ir būti funkcionaliu.
„Milijonai žmonių praktikuoja nudizmą, tai nėra ekstravagantiška, – pabrėžia Ch. Bezes. – Tačiau yra kitaip galvojančių žmonių, todėl reikalingas barjeras.“ Jis kalba ne tik apie kanalą – prievartų stovi apsauga ir filtruoja žmonių srautą į kurortą.
Viduje fotografuoti draudžiama, čia subtiliai bandoma išsaugoti padorumą – kabo įspėjimai, kad už seksualinius aktus gresia metai laisvės atėmimo ir 15 000 eurų bauda. Nuo dešimto dešimtmečio čia labai padaugėjo svingerių, kurie išstumia nudistus.
Cap D’Agde ėmė ekonomiškai priklausyti nuo geismų kaitinamų atvykėlių. Čia gausu fetišinių drabužių parduotuvių.
„Čia – nudistų kurortas, bet daug drabužių parduotuvių, – kikena picerijos padavėjas, 11 metų čia gyvenantis Richardas. – Pagrindiniai klientai – svingeriai. Jie turi energijos, jie traukia smalsuolius.“
Norint palaikyti tvarką nuogalių mieste reikia mokėti palaikyti tvarką – kartais subtiliau, kartais griežčiau. Čia palaikomas privatus sektorius, tačiau reikalui esant teisėsaugininkai įsikiša.
Liepą ir rugpjūtį, kai suvažiuoja daugiausia šeimų, elitinės Prancūzijos policijos skyriaus – CRS atstovai patruliuoja paplūdimiuose, kad čia nebūtų nesusipratimų. Publika paplūdimiuose marga: senelės, anūkai, už grandinės vyrus (atliekančius paklūstančiojo vaidmenį) vedančios moterys, vidutinio amžiaus poros. Smulkių nusikaltimų paplūdimyje mažiau nei mieste.
„Kur vagišiui slėpti nušvilptą gėrį? Sėdynėje?“ – klausia vieno baro savininkas Johnnie’is Walkeris.
Beveik visi kurorto gyventojai nurodo prastus kelius, perpildytus šiukšlių konteinerius ir nuo smėlio užsikimšusius lietvamzdžius. Paplitusi nuomonė, kad miesto savivaldybė gauna nemažai pelno už vartų kontrolę – oficialus skaičius yra 1,3 mln. eurų per metus, tačiau man sako, kad skaičius kur kas didesnis.
Architekto J. Le Couteur idealizmui stigo lankstumo – dėl didelio noro nutiesti kuo daugiau pėsčiųjų takų didžiuosius kelius jis nustūmė į miesto pakraščius, nepagalvojęs apie didėjančius žmonių srautus, kurie norės privažiuoti prie vartų. Dabar visi skundžiasi parkavimo vietų stygiumi. Ši problema – viena iš svarbiausių rekonstrukcijų programos „Ambition Agde 2020“ punktų. Taip pat planuojama integruoti nedidelių transporto priemonių, kaip antai, elektromobilių.