Tailande savanoriavusi ir Vietname gyvenusi Marija: keptas šuo čia - joks delikatesas

Šiuo metu Vilniuje gyvenanti Marija Lapinaitė, išgyvenusi nepamirštamus nuotykius savanorystės Tailande ir gyvenimo Vietname metu planuoja ir toliau tęsti savanorišką veiklą – metus ar dvejus padirbėjus svajoja keliauti Indijon, padėti pabėgėliams iš Tibeto. Kelionių liga užsikrėtusi mergina suką žvilgsnį ir Kambodžos link, nori nuvykti į Japoniją… taip pat planuoja grįžti ir į Tailandą. Savanorystė, pasak Marijos, geriausias būdas apkeliauti pasaulį.

Taip pat skaitykite: Kaip lietuvaitės Tanzanijoje karves pirko

arba: Aliaskoje įsidarbinę kauniečiai: didžiausias pavojus čia - ne meškos, o besaikis žolės rūkymas ir alkoholis

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

- Minėjai, kad teko savanoriauti Tailande, paskui pagyventi Vietname. Kas paskatino išvykti į šias šalis?

Azija buvo nematytas kraštas, egzotika, kažkas kitokio nei Europos šalys, kurios viena į kitą panašios. Tailandą įsivaizdavau kaip rojaus kampelį, o Vietnamą – tiesiog kaip vietą, kur kultūrinis šokas būtinai ištiks. Sugalvojau, kad tradiciniu būdu keliauti nenoriu, tad pasibaigiau anglų kalbos mokytojos kursus ir išskridau mokytojauti. Toje pasaulio dalyje mokytojų labai reikia ir manau, kad toks būdas pažinti šalį ir jos žmones praturtina daug labiau.

- Norėjai kultūrinio šoko?

Trečiojo pasaulio šalis – Vietnamas sužavėjo ir tuo pačiu šokiravo. Šalyje komunistinė santvarka. Barai uždaromi vidurnaktį atvažiavus didžiuliam sukvežimiui pilnam policijos pareigūnų. Eismo taisyklių nebuvimas. Tūkstančiai motorolerių su nenureguliuotais veidrodėliais ir vairuotojai su 5 dolerius kainuojančiais šalmais. Nuolatinis žmonių spoksojimas į tave gatvėje, kadangi atrodai kitaip, kartais švilpimas ir mojavimas. Savaitę buvo nieko, bet paskui pradėjau vaikščioti su kapišonu, kad paslėpčiau lietuvišką gymį.

Kartais žmonės gatvėje prašydavo kartu nusifotografuoti. Būdavo, kas nors gatvėje puldavo valyti ir taisyti mano batus, už tai aišku tikėdamiesi užmokesčio. Purvas ir oro užterštumas, nesirūpinimas aplinka, besaikis spjaudymasis ir šiukšlinimas. Vietnamiečių paprotys per Naujus metus valgyti šunis ir kates. Keptų šunų matymas gatvėse, prie restoranų.

- Kokie reikalavimai asmenims, norintiems mokytojauti? Gal vietoje anglų kalbos mokytojo(-s) kursų užtektų IELTS arba TOEFL pažymėjimų?

Savanoriaujant diplomų nereikia, dirbant Pietryčių Azijoje daug kur reikalingas bakalauro dipomas ir/arba TEFL (teaching English as a foreign language) anglų kalbos mokytojo sertifikatas, ypač jei anglų kalba tau ne gimtoji. Aš savo TOEFL pasibaigiau internetu – variantas užimtiems, dirbantiems žmonėms.

- Kaip radai savanorystę ir kiek laiko truko pasiruošimas kelionei?

Savanorystę radau paprastuoju „Google“ būdu. Man už akių užkliuvo organizacijos logotipas – raudonas lotosas. Užėjus į interneto svetainę labai sužavėjo jų veikla.

Atma Seva organizuoja savanorystės praktikas šiaurės Tailande. Per juos galima mokyti anglų kalbą kaimelių mokyklose, Budistų šventyklose arba kalnų bendruomenėse. Laisvu laiku darbuotojai pažindina savanorius su Tailando kultūra, organizuoja ekskursijas, susitikimus, vakarienes.

Pasiruošimas truko apie porą mėn. – kadangi nežinojau, kuriam laikui važiuoju (darbą Vietname susiradau tik būdama Tailande), buvau pasiruošusi viskam. Daugiausia laiko užėmė vizos ir skiepai. Taip pat bandymai viską ką norėjau sutalpinti į bagpacką.

- Kiek pinigų teko investuoti į dalyvavimą savanorystės programoje? Kokios buvo apgyvendinimo sąlygos, maitinimas, papildomos išlaidos?

Kadangi jie nėra didžiulė korporacija, o daugiau vietinės reikšmės įmonė, daug išleisti neteko. Aš dėsčiau anglų kalbą kaimo mokykloje, kurioje buvo apie 60 vaikų. Tarp jų buvo ir našlaičių bei pabėgėlių iš Birmos. Gyvenau viename iš mokyklos pastatų, kuris buvo panašus į namelį medyje.

Viduje buvo lova, kėdė ir ventiliatorius – nieko prašmatnaus. Dėl karščio nebuvo langų, tik tinkleliai, apsaugantys nuo uodų. Mėnesiui už maistą ir elektrą organizacijai sumokėjau apie 100 USD. Gaudavau didžiules porcijas maisto, kurios buvo pagaminamos kaimyno/mokyklos ūkvedžio arba jo žmonos. Dažniausiai tai būdavo ryžiai su kiaušiniu, mėsa, daržovėmis arba riešutais.

Kadangi visą savaitę praleisdavau kaime, pinigus leisdavau tik savaitgaliais susitikusi su kitais savanoriais. Kadangi savaitgaliais veikdavome tikrai daug, sakyčiau, išleidau apie 500 USD mėnesiui savęs visiškai nevaržydama. Po savanorystės dar teko pakeliauti po Tailando salas ir Bangkoką – dar apie 200 USD.

- Kiek kalbų iš viso moki? Tailande bei Vietname visi suprato angliškai, ar teko pasitelkti ir kitų kalbų žinias?

Dar moku šiek tiek rusiškai ir ispaniškai. Tailande ir Vietname teko išmokti keletą frazių tomis kalbomis, nes kai kuriose vietose be jų neišsiversi. Vietname su anglų kalba išvis prastokai, tačiau kai kurie kalba rusiškai. Dauguma mano išmoktų frazių susijusios su maistu.

- Iš Vietnamo ketinai keliauti į Indiją, visgi vietoje to atsidūrei Vilniuje. Kaip taip gavos?

Manau, kad gyvenau truputį per greitu tempu. Po 2 mėnesių savanorystės Tailando kaimelyje persikėliau gyventi į didžiulį miestą – Vietnamo sostinę (apie 10 milijonų gyventojų), ten susiradau darbą už atlyginimą. Dirbau labai daug, mokiau anglų kalbos skirtingose miesto dalyse, už motorolerio vairo praleisdavau mažiausiai po 2 valandas per dieną. Kadangi maitinausi visiškai kitaip ir kvėpavau labai užterštu didmiesčio oru beveik 4 mėnesius, nusisilpninau imunitetą, teko grįžti į Vilnių keisti mitybą ir gyvenimo būdą.

- Jeigu keliautum antrą kartą, kokių priemonių imtumeisi apsaugoti savo organizmą nuo išsekimo? Kokiais būdais tausoti savo sveikatą patartum dar tik besiruošiantiems išvykti?

Stengčiausi nepersidirbti, valgyti labiau subalansuotą maistą, galbūt gerti papildus ir prieš kelionę, ir jos metu. Kadangi Azijoje ne visada gali gauti patiekalų, kurie įprasti namuose, dažnai tenka maitintis abejotinos kokybės (higienos atžvilgiu) maistu arba mokėti daug daugiau vakarietiškuose restoranuose.

Šiaip patarčiau pasiskiepyti, įsigyti sveikatos draudimą, turėti all inclusive vaistinėlę ir negerti vandens iš krano būnant egzotiškoje šalyje. Nors vykstant savanoriauti trumpam jokių didelių problemų neturėtų kilti – mano sveikatos sutrikimas kilo bandant prisitaikyti prie didžiulio nepažįstamo miesto tempo.

- Kas paliko didžiausią įspūdį savanoriaujant?

Net nežinau ką išskirti, nes iš tiesų įspūdžių buvo labai daug.
Turbūt Tailando žmonių vertybės. Mokyklos direktorius buvo nuostabus žmogus, su manimi elgėsi kaip su dukra, pristatė savo šeimai, kaimo žmonėms, laisvalaikiu vežiodavo po įdomiausias aplinkines vietas. Iki šiol su juo palaikome ryšį.

Šios šalies žmonės turi paprotį viskuo dalintis, aukoti ir dovanoti vieni kitiems. Kaimelyje, kuriame gyvenau, buvau vienintelė baltaodė, man važiuojant dviračiu aplink kaimą, visi be išimties žmonės man šypsodavosi. Kas kalbėjo angliškai, labai domėjosi manimi ir Europa. Žmonės nepaprastai ramūs – budistai.

Supratau, kiek daug džiaugsmo teikia darbas su vaikais. Jie labai norėjo mokytis. Paskutinę dieną prieš išvažiuojant susigraudinau, kai visa mokykla choru pasakė: „Thank you teacher“ ir kiekvienas vaikas atnešė po savo gamybos atviruką.

Vietname sutikti jauni ir ambicingi žmonės, turintys krūvą gyvenimo svajonių ir nepakankamai geras sąlygas joms išpildyti. Jiems sunku išvažiuoti, uždirba jie nedaug, tačiau yra tokie patys kaip ir mūsiškis jaunimas – kūrybingi, optimistiški maksimalistai.

Taip pat įspūdį paliko sutiktų keliaujančių žmonių kiekis ir jų istorijos. Hosteliuose susipažinau su begale žmonių, vieni meta darbus ir leidžiasi kelionėms aplink pasaulį, kiti atskrenda trumpam ir pasilieka ilgam, sutinka savo gyvenimo meiles ir randa svajonių darbus toje pasaulio dalyje.

- Ką patartum žmogui, kuris niekada nesavanoriavo, tačiau apie tai svarsto? Ką būtina žinoti, norint išvažiuoti?

Pirmas dalykas – būnant tolimoje šalyje, nesitikėti, kad viskas bus kaip namuose. Reikės prisitaikyti prie maisto, mentaliteto, papročių. Praktinis patarimas – turėkit vaistinėlę ir sveikatos draudimą. Neprisiimkit storų knygų – geriau įsigykit Kindle. Taip pat išsityrinėkit orų prognozę (Mat aš, būdama visažinė, gruodžio mėnesį atvykau iš Tailando karščio į Vietnamą tikėdamasi vasaros. Radau vėlyvą rudenį).

Didelių ir žinomų organizacijų programos yra brangesnės, nei mažų, bet nemanau, kad nuo to kenčia kokybė. Mano patirtis su Atma Seva buvo nepakartojama, gavau viską, ko norėjau ir dar daugiau. Jei neturite 1000 USD mėnesinei programai, siūlyčiau pasiieškoti nedidelių įmonių, kurios gali pasiūlyti, ko ieškote.

Ir šiaip – užteks svarstyti – važiuokit! Susipažinsite su žmonėmis iš visų pasaulio kampų, praplėsit horizontus ir garantuoju – užkibsit ant kelionių visam gyvenimui! Jei vyksit į Tailandą, būkit pasiruošę besąlygiškam žmonių svetingumui ir pozityvumui – su jumis Tailandiečiai elgsis kaip su šeimos nariais. Nuostabus jausmas, kai pats pasisemi kažko ir tuo pačiu duodi kitiems. Esu tikra, kad nesustosiu to daryti toliau.