Iš susitranzuotos mašinos išlipame kažkur tarp „Viru“ viešbučio ir to paties pavadinimo rytinių miesto vartų. Tačiau senamiestis palauks, diena negali prasidėti neišgėrus kavos. Sukame artimiausio „Statoil`o“, lyg tyčia tam būtent čia pastatyto, link, o po to lipame laiptais aukštyn ant „Linnahall“, buvusios koncertų ir sporto renginių salės, kurią ištiko panašus likimas kaip ir vilnietiškojo „Sportūmio“, stogo. Tik skirtumas tas, kad architektas Raine Karpasis pagalvojo apie romantikus ir rytines ar vakarines jų pramogas... Ilgais laiptais užlipame ant stogo.
Čia atsiveria vaizdais į įlanką ir laivus, plukdančius besiblaivančius suomius. (Talinas kažkodėl visuomet verčia jaustis lyg būtum, būtum čia, tačiau lyg tarpinėje stotelėje, nedideliame laike sustojusioje saloje į naują pradžią. O čia dar tie keltai, plaukiantys į Helsinkį, Stokholmą, Sankt Peterburgą...) Geriame kavą, nuo jūros pučia stiprus vėjas, kad net sunku pastovėti ant kojų. Išgeriame kavą ir leidžiamės žemyn. Šįkart jau traukiame link senamiesčio, savo bokštus išrikiavusio visai čia pat, ant kalvos už mūsų.
Apsukame turisto garbės ratą pasakiškomis akmenimis grįstomis Talino gatvėmis. Prie rotušės savo prekes jau ant prekystalių jau dėliojasi suvenyrų pardavėjai, jau kibina užsukti į šalia įsikūrusį restoraną senoviniais miestiečių kostiumais persirengę vaikinai, jų kolegės amatininkių rūbais iš didelio medinio šaukšto siūlo paragauti dar iš viduramžių atkeliavusio saldumyno – aštriai saldžių apkepintų migdolų.
Nusprendę, kad sugrįšime čia vakarop, mažesnėmis gatvelėmis, valiūgaujančiomis svajones apie gyvenimą senamiesčio palėpėje su langu stoge, patraukiame link vietos, kur apsistosime. Tai vieni Talino nakvynės namų, įsikūrusių Rotermanni kvartale, vis dar miesto širdyje, tačiau jau netoli uosto.
Šis kvartalas garsėja tuo, kad čia rusų režisierius Andrejus Tarkovskis filmavo kai kurias „Stalkerio“ scenas, pavyzdžiui, kadrais su plytiniais pastatais, pro kuriuos veikėjai keliauja į „Zoną“ nufilmuoti Taline (Estijos sostinėje A. Tarkovskis filmavo ir daugiau savo filmo scenų – kai kurios filmuotos jau nugriautame fabrike miesto centre ar buvusioje elektrinėje, kur dabar įsikūrusi kūrybinė platforma „Kultuurikatel“.
Nenuostabu, kad būtent čia tarp visų renginių – muzikos pasirodymų, filmų peržiūrų, kūrybinių dirbtuvių ir t.t. – vyksta „Stalkerio“ festivalis... Šią vietą taip pat matome ir nuo „Linnahall“ stogo). Dabar čia kuriasi restoranai, viešbučiai, prabangios parduotuvės, tad apie paslaptingą, „Zonos“ paribyje įsikūrusią vietą mena tik vienas kitas šone atlikęs apleistas industrinis pastatas ir aikštėje besisukiojantys netoli įsikūrusios Baltijos medijų ir kino mokyklos (Baltic Media and Film School) studentai, filmuojantys savo projektus ir būtent čia klausiantys tavęs, apie ką svajoji ar ko gailiesi.
Paklaidžioję po vėjuotą Talino pajūrį ir pažiūrėję filmą viename senąją kino teatrų „Kino Sõprus“ dar išlaikiusiame senąją kino dvasią (čia verta pažymėti, kad Taline yra ir daugiau savitą sovietinių kino teatrų dvasią išlaikiusių kino teatrų, pavyzdžiui, „Kosmos“, todėl itin smagu Taline apsilankyti vykstant Talino kino festivaliui „Black Nights“ lapkričio pabaigoje).
Temsta. Metas vakariniam pasibastymui po senamiestį. Siauromis akmeninėmis gatvelėmis užkopiame į Toompea (Tompėjos) kalvą, nuo kurios atsiveria Talino senamiesčio vaizdas. Stogai ir girkšinčios vėtrungės. O tolumoje tas pats uostas, traukiantis širdį į Šiaurę...
Tamsios gatvės, lengvai veidą glostanti vėsa, blausios butų ir kavinių šviesos languose, budinančios mintis apie už tų langų vykstančius gyvenimus taip arti ir kartu toli...
Užsukame į vienus prietemoje kviečiančių langų. Taip legendinė Talino blyninė „Kompressor“. Čia pasistipriname blyneliais su sūriu, braškių uogiene ir ledais. Tada jau į visai šalia esantį teatro „Von Krahl“ barą. Čia šiandien elektronikos vakarėlis. Klaidžiojame po kūnų sklidinas baro patalpas. Pritrūkus oro ar cigarečių dūmų, baras turi nedidelę terasą, kuriame kūnų ne ką mažiau ir tvyro neabejotinai intymi atmosfera, kviečianti susipažinti...
Nakčiai besiritant į rytą, jau su didesne kompanija traukiame į „DM Baari“, arba tiesiog „Depeche Mode“ barą. Čia groja nuolat šios grupės muzika, ekranuose rodomi jos koncertai, ant sienų kabo jų plakatai, nuotraukos, koncertų bilietai, autografai ir kita atributika, grupės gerbėjams paverčianti šią vietą rojumi (tik įdomu, kaip besisukančius vis tuos pačius įrašus vis išgyvena net greičiausiai didžiausią gerbėjų stažą turintys darbuotojai...)
Naktį užbaigiame gėrimais viename jaukiausių Talino barų „Kohvik Sinilind“.
Grįžtame į savo nakvynės namus, kurie ramybe toli gražu nealsuoja. Vos įėjus pro duris pro mus prabėga po pirties garuojantys nuogi vyriškiai, palakstę po kiemą jie dingsta už raudonos užuolaidos. O jau atsidūrus savo kambaryje kurį laiką neleidžia užmigti apačioje įsikūrusiame bare vis dar besitęsiantis skustagalvių roko koncertas.
Šį ankstyvą ryte mūsų vis dar daugiau nei vakar tokiu metu atvykus į Taliną. Gardžiai pusryčiaudami kavinėje „Muust Puudel“ sprendžiame dilemą, su kuria susidūrė Reino ir Valto iš suomių režisierius Aki Kaurismäki filmo „Tatjana, saugok savo skarą“.
Pagaliau pasiekusius tikslą – Taliną – ir palydėjusius savo keliones draugus, suprantančius, kad vertėtų grįžti namo, atgal į savo gyvenimą, rutiną, tačiau svarstančius, gal pasilikti čia, o gal keliauti toliau su savo laime... Mūms beliktų susirasti autobusų peroną, kur mūsų lauktų nuostabusis „Lux Express“ autobusas, pasiruošęs riedėti tiesiai į Vilnių...
Arba suprasti, kad šio filmo pamoką mes išmokome.
Apniukęs vėjuotas, tačiau šiltas rytas, pamažu rodosi saulė. Nuo kai kurių amžinųjų keleivių Talinas jau tolsta. Pustuščiame denyje du šviesiaplaukiai berniukai per nešiojamą grotuvą garsiai klauso suomiško tango melodijų, niūniuoja kartais tryptelėdami kojomis.
Juos stebi čigonė ilgu juodu aksominiu sijonu. Kelto viduje – lošimų automatai, nuo vėjo besislepiantys pirmąjį alų begurkšnojantys ar pusrytinius sumuštinius iš folijos gliaudantys keleiviai.