Taip pat skaitykite: Pasibastymas po Pietų Latviją
Pasirenku akims paganyti nepaprastai turtingą visokiomis įdomybėmis Telšių kraštą. Stabteliu Nevarėnų gyvenvietėje pasigrožėti 1785 metais pastatyta bažnyčia.
O štai ir gražuolė žemaičių sostinė – Telšiai.
Mane visgi domina labiau ne pats miestas, o šalia jo esantys keli piliakalniai. Jų beieškant, kadangi su kelrodžiais ženklais čia problema, tenka nemažai bendrauti su vietiniais žmonėmis. Pastebėsiu, jog iš šešių užkalbintų anei vienas nekalbėjo lietuvių kalba. Visi šnekėjo žemaičių tarme, kuri išlaikiusi savo senumą ir yra labai tolima šiuolaikinėms lietuvių ir latvių kalboms. Susišnekėti nėra lengva.
Šiaip taip su vietinių žmonių pagalba surandu Džiugo kalną.
Visi čia esantys piliakalniai mena laikus, kai šis kraštas buvo baisus galvos skausmas kryžiuočiam-kalavijuočiam. Mat lietuviai kunigaikščiai, bespręsdami savas problemas, net kelis kartus dovanojo šitas žemes germanų protėviams. Neatsiklausę vietinių žmonių. O šitie teutonų valdžios nė už ką nenorėję pripažinti.
Netoliese, ant Germanto ežero kranto, yra Germanto Aukuras. Gražu.
Traukiu ieškoti dar kelių piliakalnių, stabteliu prie paminklo nužmogėjimui Rainiuose. Kiek gi daug tokių paminklų mūsų mažoje valstybėje, kone kiekviename rajone. Baisaus to XX amžiaus būta...
O su ieškomais kalnais problema. Po Latvijos, kur viskas aišku, toks jokių ženklų nebuvimas erzina. Moju į paieškas ranka, gaila brangaus laiko, ir traukiu ten, kur žinau tikrai, jog esu laukiamas. Tai Varnių regioninis parkas. Čia turistai mylimi.
O štai ir Jomantų miško pažinimo takas. Aplinkinių kraštų vaikai laimingi – geresnės gamtos pažinimo priemonės ir nesugalvosi.
Pradedu įspūdžių medžioklę nuo paslaptingojo Aklaežerio. Šis mažiukas vandens telkinukas garsus tuo, jog jo vandens lygis nuolat kinta. Kai kada jis gali ir išvis pranykti, tam kad kitą dieną iš naujo pasirodytų.
Štai Triliemenis ąžuolas iš žiemos miego ruošiasi nubusti. Yra ir daugiau didingų medžių čia išaugę. Netoliese ir Jomantų nemažas akmenukas su savom legendom. Tikra atgaiva sielai šitos vietos, ne veltui ir keliautojų nemažai, nepaisant net žvarboko oro.
Traukiu toliau ir privažiuoju Sėbų piliakalnį. Manoma, čia buvus kuršių Žąsūgalos pilies.
Toliau kelias mane atveda į Varnių miestelį.
Tai tikras lietuvybės centras. Čia esančioje kunigų seminarijoje mokėsi tokie lietuvių literatūros šviesuliai, kaip M. Valančius, A. Strazdas, A. Baranauskas...
Netoli miestuko ir ežeras garsus. Lūkstas. Vienintelis Lietuvoje išplaunantis gintarą ir turintis nuosavą festivalį, „Bliuzo naktis“.
Nesunkiai susirandu ir garsiąją Sietuvos kūlgrindą.
Paslaptingą taką per pelkes. Kadaise čia būta trijų pilių ir šiuo akmenimis grįstu keliu po vandeniu, traukdavo anų pilių gynėjai žemaičiai. Už tako išdavimą kryžeiviams laukdavusi ypač didelė bausmė.
Ir vėl pirmyn. Stabteliu prie labai senos Požėrės medinės bažnytėlės ir štai manęs jau laukia Medvėgalio kalnas. Aukščiausias Žemaitijos kalnas (234,6 metro) ir garsiausias šių vietų pilkalnis šalimais. Su nerealiais atsiveriančiais vaizdais užsiropštus ant jų. Čia mane ir pasiveja vakaras, tespėjus pasigrožėti maža dalelyte šio nepaprasto krašto įdomybių. Laikas traukti namo.
Bevažiuojant mane dar paerzina dunksantis vakaro sutemose Bilionių piliakalnis; nebespėjau užsiropšti ant menamos Pilėnų pilies buvimo vietos, teks būtinai sugrįžti...
Keliautojau! Kviečiame atsakyti į žemiau esančius klausimus ir mėnesio gale išrinksime vieną laimėtoją (su juo susisieksime asmeniškai), kuriam padovanosime universalųjį Londono „TOP 10“ vadovą!