Spėjome, ramiai įsitaisome lėktuve. Lauke minusinė temperatūra, krinta žavios snaiges, bet jos visiškai manęs nedžiugina. Aplinkiniai, rodos, nusiteikę draugiškai. Visi rūpesčiai pasilieka čia, Lietuvoje. Skrendame keletą valandų, skrydis į Ispanijos salą darosi vis malonesnis. Mūsų veidus puošia nuoširdžiai šelmiškos šypsenos. Dešimt dienų poilsio nuo nuolatinio galvojimo, kaip elgtis, kad visiem įtiktum ir patiktum.
Lėktuvas nusileidžia į pačią Tenerifės širdį. Pasijuntu taip lyg sapnuočiau. Mintimis sugrįžtu į tuos laikus, kai svajodavau čia pabuvoti.. .Dar tuomet, kai apie šią salą niekas buvo girdėjęs, aš šaltais žiemos vakarais plepėdama su artimaisiais apie įvairiausius pasaulio kampelius, su ilgesingu balsu prabildavau apie paslaptingąją Tenerifę...
Man Tenerifės sala asocijavosi su prabanga, su nerealiomis vandenyno pakrantėmis ir kalnais, pasislėpusiais už lengvų perregimų debesėlių.
Savo sąmonėje piešiau ypatingos salos paveikslą jau keletą metų, regėjau žydras bangas, mačiau jomis skriejančius banglentininkus, girdėjau margaspalvių papūgų krykštavimą, svajojau, kaip vėjas draikys mano plaukus, kaip pajausiu saulės spindulių skleidžiamą šilumą...
Nuo vandenyno pūstelėja šiltas vėjelis, saulė pabučiuoja mano saulės pasiilgusį veidą. Viskas kaip svajonėse, negaliu tuo patikėti, tai realybe! Šypsausi, o mano džiugesys turbūt ir suvilioja jį. Tokį mielą ir gražų kaip iš kino filmų vyrą. Jo žvilgsnis persmelkė mane taip, kad valandėle nesuvokiau kur esanti ir stovėjau it įbesta...
Nuvažiavusi į viešbuti, net nespėjusi jame įsikurti, gaunu sms žinutę. Elgiuosi kaip pamišusi: jis kviečia susitikt - aš nieko nelaukdama sutinku. Nors vieta, kurioje apsistojome, tikrai nuostabi, po langais auga palmės, kurių alėja veda tiesiai prie nerimstančio Atlanto, bet vis tiek noriu kuo greičiau išvysti Tenerifės grožį, noriu pajausti jos dvelksmą savo virpančioje iš laimės širdyje. Tą dieną turbūt spindėjau ryškiau nei karštoji Tenerifės saulė. Pirmą kartą ėjau į tokį dvigubą pasimatymą su seniai pamilta, dieviškojo pasaulio dalele ir su žmogumi, kurį pamačiusi staiga pajutau tokį jausmą, kurio niekada dar nebuvau jutusi...
Pasimatome ant vandenyno kranto esančioje kavinėje. To vaizdo aš nepamiršiu niekada gyvenime... Išbėgusi iš ispaniško stiliaus viešbučio nuskriejau palmių alėja link vandenyno, buvo jau tamsu, ir staiga prieš akis išvydau tūkstančius švieselių, nusidriekusių link vandenyno, jos sudarė iškyšulį. Tada pažvelgiau į kitą pusę, kurioje neramus vandenynas apglėbęs salą koketiškai flirtavo su atplaukusiais delfinais, jie krykštavo ir vartėsi bangose.
Užsimerkiau, nes pamaniau, kad sapnuoju, juk tokių stebuklingų vietų žemėje nebūna! Aš klydau, klydau tūkstantąjį kartą, nes atsimerkus, spindint tūkstančiams žvaigždžių, šiame rojuje regėjau jį. Žavų ispaną, su puokštę nuostabių gėlių, su akimis, kurios priverčia širdį plakt taip stipriai, su šypsena, kuri net žmogų, gyvenime nejutusį nei lašo džiaugsmo, sugebėtų priverst nusišypsoti.
Susidraugavome taip, kad visas atostogas praleidome kartu. Prie mūsų prisijungdavo draugai jo bei mano bendrakeleivės. Pasakojimai, pasivaikščiojimai vandenyno pakrantėmis, užsitęsę iki paryčių, mane vedė iš proto. Svaigino saulėti rytai, kiekviena diena buvo ypatinga.
Ekskursijos po įvairiausius parkus paliko įspūdžius, kurių nepavyktų ištrinti niekam ir niekada gyvenime... Tai buvo kupinas įspūdžių laikas. Apsilankius džiunglių parke, supratau, kad nebūtina vykti į Australiją ar Afrikos gilumą, norint pabuvoti džiunglėse. Čia pasijutau kaip vietoje, kur žmonės neegzistuoja, kur visa valdžia priklauso gyvūnams.
Jų valdos didžiulės, o svečiuodamasis jų namuose, vos pakėlus akis, nuolatos gali išvysti žydrąjį vandenyną... Ši sala - rojus žemėje... Tai vieta, kur Teidės ugnikalnis retsykiais purkštauja; tai vieta, kur keliaujant kalnų keliais tarp gyvybės ir mirties tvyro įtampa didi; tai vieta, kur atsistojus ant aukščiausio kalno, regis, tampi pasaulio valdovu ir debesis ranka pasiekt gali. Tai vieta, kur Masca tarpeklis pažadina sielos gelmes; tai vieta, kur kiekviena akimirka daugiau nei ypatinga ir net daugiau negu gera. Tai vieta, kur pasijust laimingu gali nelaimingas, kur aktoriumi tampame kiekvienas apsilankęs čia, kur suvaidiname filme kino, verto truputį daugiau nei Nobelio premijos. Tas laikas, kuris praleistas čia, jis lieka įrašytas širdyje...
Paskutinį vakarą prieš kelionę atgal į Lietuvą susitikau su atostogų romano herojumi, nors jau tada supratau, kad tai kur kas daugiau nei paprastas romanas kurorte. Ilgai tylėjome. Buvo liūdna ir gaila, kad ši graži draugystė baigsis. Jis pabučiavo, apkabino ir tyliai pakuždėjo: „Pasiilgsiu tavęs“.
Išaušo košmariškos nakties rytas, buvo taip skaudu išsiskirti su šiuo rojumi, palikti po paslapties šydu pasislėpusiąją Teidę, užmiršti pasivaikščiojimus debesimis ir susitaikyti su mintimi, jog vos susipažinus su vandenynu Atlantu, su juo jau reikia išsiskirt...
Oro uoste mylimasis nenuleido akių... Liūdnų, pilnų ilgesio ir prisiminimų. Išskrisdama jaučiausi taip, lyg pasiimčiau dalelę jo akių gilumos, lūpų švelnumo, visoje saloje tvyrančio laisvumo ir lengvumo jausmo, tačiau to neužteko... Ašaros riedėjo be paliovos.
Lietus nuprausė vos išlipau iš lėktuvo, bet jis niekada neišplaus atsiminimų iš Tenerifės ir jausmo, kurį pajutau jai. Tokio, apie kurį papasakoti negaliu. Jausmo, kurio nejutau dar niekam gyvenime, tai meilė! Įsimylėjau pirmą kartą ir vienu metu savo širdį atidaviau dviems!
Nors jie abu toli, nors juos abu ir šiandien saulės spinduliai bučiuoja ir glėbesčiuoja bangos sūrios, mintimis aš kartu su jais...
Buvo vasara, atostogavau pajūryje, meilę per atstumą laikiau užmaskavusi savyje ir iki to laiko, kol nesuskambėjo mobilusis telefonas su seniai regėtu numeriu, maniau, jog man tai puikiai sekasi. Tai, ką išgirdau, privertė mane prisėsti. Išsiilgtas ispanas teigė, kad atvyksta į Lietuvą, į Vilnių dviem savaitėm ir klausė, ar norėčiau su juo susitikt.
Suplanavau viską, kad visą savo laiką galėčiau dovanoti vien jam.
Pasitikau jį oro uoste, iš kurio abu išėjome pasivaikščioti po miegantį Vilnių. Nekalbėjom arba kalbėjomės tyla, kai pamačiau žmogų, kurio maniau neberegėsiu niekada savo gyvenime, supratau, kad nieko nėra neįmanoma. Ir nesvarbu, kad dabar jo nėra šalia, nesvarbu tai, kad dar turi praeiti nemažai laiko, kol galėsiu sugrįžti į sapną, į kraštą, apie kurį sukasi visos mano mintys.
Ta sala pakerėjo taip stipriai mane, jog meilė jai nedings niekada. Nors aplankiau po šios kelionės daug šalių, jei manęs kas nors paklausia, į kurį pasaulio kraštą aš sugrįžt norėčiau, aš tyliai ištariu: "Į rojų žemėje, tik ten..." Kur jausmai, vaizdai ir nereali egzotika paprastume, tik ten, kur šypsenos žmonių sušildo net ledinę širdį... Tenerife, aš tave myliu…
Šis tekstas - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalyvio rašinys.