Masai Mara - ne išimtis. Dešimtys tūkstančių turistų iš plačiojo pasaulio spindinčių megapolių, žemėlapiuose nepažymėtų kaimų ar tolimiausių užkampių kiekvieną vasarą plūsta į akylai saugomą Maros rezervatą, suvilioti nepakartojamo gamtos šou - didžiosios migracijos.
Šio kasmetinio stebuklo metu daugiau nei du milijonai antilopių, šimtai tūkstančių zebrų ir bandos kitų, mažiau populiarių ir tik specialistams įdomių padarų leidžiasi į neįtikėtiną kelionę iš vienos valstybės į kitą.
Vesdamas tokią masę kolegų iš šono antilopas atrodo labai išdidus, nors, garantuoju, nežino nei kur, nei ko, nei dėl kokios priežasties žygiuoja. Greičiausiai jis net nežino esantis vedliu. 9 iš 10 mano apklaustųjų į klausimą „Ar žinote, pone antilopai, kad dabar esate bandos vadas?“ atsakė tik nerišliu mekenimu. Štai taip keturkojai klaidžioja savana, ieškodami savo Pažadėtosios Žemės.
Taip ir bėga mano dienos čia: stebiu, stebiuosi ir neatsistebiu šia įspūdinga gamtos paslaptimi! Kaip gi taip? Kokie gamtoje veikiantys dėsniai priverčia suktis didžiosios migracijos ratus? Tokiems klausimams su kolega Donatu dabar turime apsčiai laiko. Šiuo metu mes bedarbiai!
Kodėl? Tiesiog akimirksniu ėmė ir nutrūko nuostabioji ir paslaptingoji migracija. Pasibaigė per kokias 48 valandas. Vietos senoliai sako neprisimeną, kad taip nors kartą būtų įvykę per visą parko istoriją! Gamta prieš žmogų ėmėsi keršto. Pasaulis jau niekada nebus toks koks buvo: dar prieš dešimt dienų balionais gabenom pilnus krepšius turistų, gynėmės nuo mechanizuotų jų ordų, o dabar... tuščia!
„This season is over!“ (liet. „Šis sezonas baigtas!“) - vis išgirstame nedrąsiai tarpusavyje besišnabždančius masajus. Vargšės antilopės, dar prieš savaitę besidžiaugusios staiga dingusiomis Maros svečių miniomis, dabar jau slampinėja nukabinusios savo kreivus ragus - akivaizdi dėmesio trūkumo ir pykčio išraiška. Pirmą kartą per visą pusšimtį parko gyvavimo metų ne jos pirmos pradeda savo migraciją iš Maros, o mzungu - baltasis žmogus. Nebus kam jomis didžiuotis svarbiuoju upės kirtimo momentu.
Visiems aplink judant, aš lieku nepriklausomu stebėtoju, kuris drauge su masajais vietinės valdžios yra priskirtas parko inventoriaus kategorijai. Žvelgiu į visą šitą gyvenimo spektaklį ir man kyla visiškai natūralūs klausimai: kas ta didžioji migracija, kas ir kur migruoja? Kas čia stebėtojas, o kas dalyvis? Iki šiol viskas buvo daugiau ar mažiau aišku: antilopės migruoja, o homo sapiensai viską dokumentuoja į skaitmenines bylas. Bent jau tokia buvo ilgametė oficiali vyravusios tvarkos versija.
„O jeigu viskas yra ne taip ir tu pasaulį regi atvirkščiai?“ – mano galvoje suskamba vieno žymaus Lietuvos dainininko, vėliau šaltakraujiškai nužudžiusio grupę „Foje“, žodžiai. Kaip bebūtų, dabar sunku jam nepritarti: zebrai su zebrienėmis ir zebrūnėmis, antilopės su antilopais ir antilopyčiais vis dar čia, o parkas staiga tapo kažkoks tuščias. Erzinanti gamtos harmonija ir daugiau nieko!
Turistai atsitraukė, o jų vietą, nepraėjus net dviems savaitėms, užėmė įsidrąsinę ir po mūsų trobelės langais naktimis staugiantys liūtai bei viską aplink save naikinantys drambliai. Pastarieji jau nuo kaitraus vidurdienio terorizuoja prie namų augančius medžius visaip juos ėsdami bei niokodami. Taip smagintis jie buvo įpratę tik ne sezono metu ir tik naktimis.
Taigi tenka pripažinti, kad visai ne antilopės, o mes patys esame tikrieji migracijos pradininkai. Juk žmogaus migracija iš Rytų Afrikos, anot mokslininkų, prasidėjo dar prieš kokius du šimtus tūkstančių metų. Greičiausiai kanopiniai ir bus tą migraciją nuo mūsų nukopijavę. Dabar Masai Maros šviesuomenė bando surasti paaiškinimą tokiam staigiam mzungu migravimo įpročių pasikeitimui. Pagrindinė hipotezė, žinoma, baisioji ebola. Dar keletas darbinių versijų-hipotezių taip įtikinamai neskamba: karas Ukrainoje, konfliktai Artimuosiuose Rytuose, pasaulinės ekonominės krizės padariniai, Vakarų sąmokslas prieš Afriką...
Mes su kolega į tas mokslines diskusijas per daug nekišame nosies. Užuot kūrę hipotezes ir sąmokslo teorijas, skaitome ir kitaip šviečiamės, sportuojam ir bandom išsikovoti savo vietą šiomis laukinėmis taisyklėmis.
Praeitą naktį plieskė nuostabi pilnatis, todėl nutariau išlįst laukan ir padaryti keletą prisitraukimų ant skersinio, mūsų apdairiai įkasto visai šalia namo. Mėnulis švietė taip skaisčiai, jog pasitikėdamas taip aktyviai pastaruoju metu lavinamu savo pastabumu, nutariau neapšviesti teritorijos prožektoriumi. Drąsiai žengiau į pilnaties stipriai pažeistą tamsą ir jau kitą akimirką teko sustoti. Dvidešimt pėdų už skersinio, gal visai ne sportuoti nusiteikusi, kūprinosi vieniša (bent jau man taip atrodė) hiena. „Pastabumo treniruotės pradeda duoti pirmus vaisius,“ - pamaniau, jau visai persigalvojęs dėl sporto, ir bandžiau nepastebėtas sugrįžti į namus.
Pirmasis mūsų kovos su laukiniais įstatymais trofėjus: namuose sėkmingai atsikratėme gyvačių! Po vienos, rastos mano miegamajame, o kitos, užkapotos virtuvėje, maloniai paprašėme viešbučio komandos apipilti namo pamatus nelabai ekologišku kokteiliu, galinčiu apsaugoti nuo šliaužiančios ir ropojančios parko faunos. Džiaugiausi sužinojęs, kad tik viena iš namuose sutiktų gyvačių buvo vidutinio nuodingumo ir tik retais alerginiais atvejais sveikatai kiek rimčiau pavojinga.
