Kon Tikio sala
Vienas šios kelionės mano tikslų buvo aplankyti Kon Tikio plausto sudužimo vietą. Tai maža salelė, nutolusi nuo Rarojo kaimo apie 15 km. Išlipus į krantą pirmas įspūdis, kad žmonės retai čia lankosi. Krante mėtosi vėžlių skeletai su kiautais, paukščiai nesibaimindami žmonių peri jauniklius tiesiog ant žemės. Viduryje salos yra pastatytas paminklas Kon Tikio įgulai, kuri, nepabūgusi Ramiojo vandenyno audrų ir kitų negandų, sugebėjo mediniu plaustu iš Pietų Amerikos pasiekti šią salą.
Gyvūnija ir žuvys
Apie sausumos gyvūniją galima parašyti tik tiek, kad tai skurdus kraštas, tad ir įvairovės nėra didelės. Privalumas, kad salose nėra jokių nuodingų gyvių - nesutiksite nei gyvačių, nei skorpionų ar kitų blogų padarų.
Pagrindiniai sausumos gyventojai - krabai. Jų tūkstančiai šurmuliuoja po nukritusiais kokosų palmių lapais, o anksti ryte ar vakarop prasideda šių vėžiagyvių ropinėjimas po salą. Vieni krabai gyvena kriauklėse kiti turi tik storą šarvą. Randi gražią kriauklę, lenkiesi ją paimti, o ji pabėga tikrąja to žodžio prasme.
Krabų randama įvairaus dydžio, formų, spalvų. Įsimintiniausi krabai – vadinamieji coconut crab. Jie turi dideles žnyples, aštrias tarsi peilis. Tokiam krabui nugnybti žmogui pirštą - vieni juokai. Jie minta tik kokoso riešutų minkštimu. Kiti krabai mažesni, bet gnybia skaudžiai.
Visiškai kitokia situacija vandenyje. Kadangi visus metus vandens temperatūra laikosi apie 26 laipsnius bei kasdien į lagūną iš vandenyno su potvyniu atplaukia tūkstančiai žuvų, tai įvairovė yra didžiulė. Žuvis vietinių gyventojų maisto racione užima pagrindinę dalį. Ypač daug suvalgoma žalios žuvies. Atvykus į Raroją, turbūt nebuvo dienos, kad nevalgyčiau žuvies, o labai dažnai tekdavo valgyti tiesiog žalią. Tad žmogui, nemėgstančiam žuvies, būtų sunku gyventi šioje saloje, kad ir laikinai.
Būtina paminėti ryklius. Jų yra visur ir visada. Būnant Rarojoje (taip yra ir kitose turistų nepaliestose Polinezijos salose) nebuvo tekę išsimaudyti, kad prie tavęs nepriplauktų ryklys. Kaip bebūtų keista, daugelis ryklių nėra tokie pavojingi, kaip daugelis mano. Ypač tie rykliai, kurie patruliuoja šalia kranto. Tokių ryklių oda yra gan šviesi, tik viršutinio peleko galas yra juodos spalvos.
Kiek maudžiausi, nė karto nebuvo jokio nemalonaus susidūrimo su šia rūšimi. Pasakyčiau, kad ne tu turi saugotis jų, bet jie stebi tave, kad nepriplauktum labai arti. Kai bandydavau priartėti prie ryklių, likus 2 metrams, jie staiga apsisukdavo ir nuplaukdavo. Šie gerieji rykliai plaukioja prie krantų iš lagūnos pusės.
Visiškai kitokia situacija yra vandenyne ar nuplaukus lagūna tolėliau. Ypatingai reikėtų pasisaugoti juodųjų ryklių. Jie yra neprognozuojami ir tikrai gali pulti žmogų. Vietinių gyventojų pasakojimu, ryklys niekada nepuls iš karto atakuodamas.
Rarojiečiai davė man patarimą, kad jeigu matau, kad tiesiai į mane atplaukia ryklys, kad ir tas blogasis - juodasis, negalima panikuoti ir atsukus nugarą stengtis plaukti tolėliau. Privaloma visada veidu būti atsisukus į ryklį ir mažais mostais artėti į sausumą ar į valtį.
Tikimybė labai maža, kad ryklys puls žmogų iš karto. Pradžioje jis stebi savo auką, bando vis arčiau priplaukti ir jeigu jau pradeda sukti aplink tave ratus, žinok kad esi nepavydėtinoje situacijoje.
Norėčiau paminėti vieną incidentą nutikusį man, kuris vos nesibaigė nelaime. Su savo naujuoju draugu Tuariki sugalvojome pasidaryti pikniką negyvenamoje saloje - išsikepti ant laužo žuvies, pasigaminti kitų vietinių valgių. Ilgai nemąstę sėdome į valtį, jis pasiėmė savo žmoną ir vaiką ir jau skrodėme lagūnos bangomis.
Nuplaukę nuo kranto apie 5 km sustojome prie vieno koralinio rifo pasigauti žuvų. Tiksliau - pasiėmus povandeninį šautuvą, nardant, sumedžioti didesnių, skanesnių žuvelių. Tokiu būdu beplaukiojant, mano draugas iššovęs nepataikė į žuvį, o strėlė įstrigo į koralinį rifą 10 metrų gylyje. Jis bandė visokiai būdais tą strėlę ištraukti, bet vis nepavykdavo.
Po kelių nesėkmingų bandymų pamačiau, kad aplink mus pradėjo sukti ratus apie 10 ryklių, iš kurių 4 buvo juodieji - tie blogiečiai. Nieko nelaukdamas, puoliau plaukti link valties paimti žeberklą, kad nors taip būtų galimybė apsiginti. Iki valties buvo apie 50 metrų. Priartėjęs prie valties išgirdau žmogaus rėkimą - pasirodo, valtyje man šaukė įsakmiai Tuarikio žmona, kad kuo greičiau plaukčiau atgal link jos vyro. Jokie aiškinimai nepadėjo, kad noriu pasiimti žeberklą.
Nuplaukiau atgalios prie Tuarikio. Vaizdas ne koks. Mano draugas išsigandęs, parodė, kad būčiau šalia jo ir niekur neplaukčiau. Patikėkite, jausmas tikrai blogas, kai matai aplink tave sukančius ratus ryklius ir žinai, kad bet kurią akimirką gali pulti.
Bet viskas baigėsi laimingai - po 10 minučių jau buvome valtyje sveiki ir laimingi tik labai išsigandę. Vėliau man paaiškino, kad esant tokiai situacijai negalima palikti vieno žmogus. Tikimybė, kad ryklys puls vienišą žveją gan didelė, bet kai šalia vienas kito plaukia du žmonės, rykliai prisibijo.
Rarojoje labai populiari yra tunų žvejyba. Gaudoma nenaudojant jokių tinklų, tik meškerė arba užtenka valo ir kabliuko. Pagautų tunų dydžiai - nuo 5 kg iki 30 kg. Ypač skanu juos valgyti ką tik pagautus ir žinoma žalius tik apipylus citrinos sultimis. Taip pat populiari ir naktinė žvejyba, nes sutemus arčiau kranto atplaukia didesnės žuvys arba tos, kurios dienos metu ilsisi giliai vandenyne.
Stebint rarojiečių žvejybą, mane maloniai nustebino, kad žuvies sugaunama tik tiek, kad užtektų tam kartui. Kad ir labai būtų sėkminga žvejyba, niekas daugiau neima, nei galvoja suvalgyti.
Pabaigai
Praleistas laikas Polinezijoje, Rarojos saloje visiškai neprailgo. Tie du mėnesiai prabėgo, kaip savaitė. Pajutau tikrą, nesuvaidintą Polinezijos kultūrą, žmonių tarpusavio bendravimą.
Atokios Polinezijos salos - ideali vieta civilizacijos nuvargintam žmogui. Bet taip pat džiaugiuosi, kad šios salos yra gan nuošalios ir svetimšalių užklysta mažai. Tai leidžia vietiniams gyventojams išlaikyti jų identitetą, džiaugtis paprastu, bet tikru gyvenimu.
Patarimai keliautojams, kurie galvoja aplankyti tokias salas kaip Raroja. Būtina mokėti prancūzų kalbą, nes anglų kalba susišnekėsite sunkiai. Prieš plaukiant ar skrendant į atokias salas turėti rekomendacijas iš kitų polinieziečių, nes į visiškai svetimus žmones yra žiūrima gan įtariai. Pageidautina laikytis vietinio etiketo ir gerbti jų kultūrą. Taip pat būtinas optimizmas, nes ne viskas klojasi visada gerai. Ir, be abejo, visada būtina šypsotis bei skleisti gerą nuotaiką.
Esu laimingas, kad turėjau galimybę prisiliesti nors truputį prie Polinezijos kultūros, jos žmonių, pajusti visišką nevaržomą laisvę. Įsitikinau, kad Raroja - tai sala, kurioje gyvena laimingi žmonės.
Saulius Norkevičius
2015 m. kovas
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!