Prisimindamas užgimusią meilę kalnams, Tomas sako, kad tai nutiko, kai pirmą kartą, maždaug prieš 5 metus, juos pamatė per atostogas.
„Vėliau atsitiktinai draugas pasiūlė išbandyti kalnus, nukeliauti dviese į Tatrus Lenkijoje. Ėjome be jokių žinių, užklupo didžiulė audra – kai grįžome namo, sakiau, kad daugiau niekada gyvenime, – šypsosi T. Stūglys. – Vis dėlto vėliau atsirado noras važiuoti dar kartą, išbandyti aukštesnius, populiaresnius kalnus.
Skridau į Nepalo kalnus, buvau Everesto bazinėje stovykloje, pasiekiau aukščiausią Afrikos kalną Kilimandžarą, šiemet taip pat lipau į aukščiausią Amerikos kalną Akonkagvą. Taip gimė ir vienas iš mano verslų – ėmiau vežti žmones į kalnus. Pavyzdžiui, po savaitės su grupe iškeliaujame į Kilimandžarą.
Užsikrėčiau liga kalnams, jaučiu norą vis ten keliauti. Kai grįžau iš Manaslu, irgi galvojau, kad daugiau niekada gyvenime, o dabar jau rezgu mintį apie Everestą.“
Portale „Delfi“ – pokalbis su Tomu apie naujausią jo kelionę kopiant į Manaslu kalną, kai teko ir susidurti su šalia kvėpuojančia giltine, ir gulint palapinėje jausti, kaip nuo sniego griūčių dunda žemė, ir atsisveikinti su nušalusiais kolegos pirštais.
– Kaip šiai kelionei pasirinkote Manaslu kalną, kodėl būtent jam dabar atėjo laikas?
– Mano viena iš svajonių buvo įlipti į 8 km aukščio kalną – tokių pasaulyje yra 14. Kiekvienas kalnas kažkuo yra garsus, bet man mintis užkliuvo už Manaslu. Artėjo jo sezonas – į šį kalną lipama tik rugsėjį. Pradėjau skaitinėti, mačiau, kad jis ne tik gražus, bet ir itin pavojingas. Jis tituluojamas 4–5 vietoje pasaulyje pagal pavojingumą, ten yra 20 proc. mirtingumas.
Be to, kalno įdomi istorija, jis toks su charakteriu. Iki 2022 metų alpinistai kopdavo į netikrą viršūnę, nes dėl techninių galimybių nebuvo įmanoma pasiekti tikrosios – niekas negalėjo ten nutiesti virvių. Kai 2022-aisiais tai buvo padaryta, tik vienas lietuvis užlipo ten.
– Užsiminėte, kad kalnas itin pavojingas. Kuo jis pavojingas?
– Pavojingumas tame, kad yra labai daug stačių sienų, o ant jų formuojasi sniegas, būna daug sniego griūčių. Be to, yra ir nemažai sniego plyšių. Mes kelis kartus lipome į vieną, į antrą stovyklą – vieną dieną ėjome vienu keliu, žiūrime, kitą dieną tame pačiame kelyje jau atsiradęs sniego plyšys. Daug žmonių palaidojo sniego griūtys.
Taip pat prasideda sveikatos problemos, bet tai gali atsitikti bet kuriame kalne.
– Kaip atrodė pasiruošimas kopimui į šį kalną?
– Lietuvoje rengtis galima tik treniruojantis fiziškai. Pirmiausia, reikia daryti daug kardio treniruočių. Kaip tik sutapo, kad ruošiausi rugpjūtį vykysioms „Iron man“ varžyboms. Sudalyvavau, įveikiau, o po dviejų savaičių išvažiavau į kalną. Kita dalis pasiruošimo vyko sporto salėje kilnojant svorius.
Trečia dalis mums nelabai pasiekiama, nes Lietuvoje nėra tokio aparato, kuris dedamas ant veido ir galima sportuoti su mažu deguonies kiekiu. Tai galbūt ir yra sunkiausia kalnuose – nuvykus būna labai mažai deguonies, o tavo kūnas prie to nepratęs, todėl kyla sveikatos problemos: pradedi sirgti, pakyla spaudimas ir pulsas, iš nosies bėga kraujas.
Reikia pabūti, jog tavo kūnas prie to apsiprastų. Lipant aukštyn, yra net vadinamoji mirties zona, kai nuo 8 km aukščio deguonies beveik nebelieka, todėl kūnas apmiršta, sustoja organų veikla. Nusileidus nuo tokio kalno, reikia maždaug 4 savaičių, kad atsistatytų organų veikla.
– Kiek laiko truko jūsų ekspedicija?
– Lygiai mėnesį. Pirmiausia užlipome iki bazinės stovyklos, kuri yra 4900 m aukštyje, ir joje gyvenome. Kiekvieną dieną atlikdavome kokią nors veiklą: lipdavome iki pirmosios stovyklos, kuri yra 5700 m aukštyje, tada iki antrosios, kuri yra 6300 m aukštyje. Ten kūnui jau darydavosi blogai, tada leisdavaisi žemyn. O tuomet vėl aukštyn. Visas mėnuo buvo kaip žaidimas, kai laipioji aukštyn ir žemyn, kad kūnas apsiprastų prie mažo deguonies kiekio. Paskutinės penkios dienos jau buvo skirtos kopimui iki pat viršūnės, kai sukaupi visas jėgas.
Galėjome kelionę pabaigti truputį anksčiau, bet, kai nusileidome nuo viršūnės į kaimą, iš kurio mus malūnsparnis turėjo gabenti į Katmandu, vietiniai sukilo bei surengė protestą užtverdami malūnsparnio nusileidimo aikštelę. Jie norėjo, kad iš sostinės būtų dažniau atgabenamas maistas, todėl pasinaudojo mumis žinodami, jog leisimės žemyn.
Tuomet tartis su jais atskrido net Nepalo ministras. Taip įstrigome papildomai tris dienas. Kelionės pabaiga buvo su nuotykiais, o kaip tik norėjosi greičiau namo, į viešbutį. Paskutinę dieną dar užsnigo mus, tai neturėjome nei interneto, nei elektros, o nesiprausę buvome iš viso beveik mėnesį.
– Kaip apskritai sekėsi kopti į kalną – viskas ėjosi pagal planą ar buvo nesklandumų?
– Buvo gana daug nemalonumų. Pirmiausia, neatskrido mano bagažas – buvo du dideli krepšiai su visa įranga, o aš atvykau tik su šortais ir marškinėliais. Tuomet turėjome iš Katmandu skristi į kaimelį, iš kurio pradėjome kelionę, bet nebegalėjome to padaryti, nes pasikeitė oro sąlygos. Taip praradome vieną aklimatizacijos dieną.
Tada tiek aš, tiek mano kolega, su kuriuo kilome, susirgome. Atvykęs gydytojas pasakė, kad kolegos būklė labai prasta, jei jis lauks rytojaus, mirs. Dėl to jį nešikai iš karto gabeno į apačią ir į ligoninę. O man dar davė dieną pasižiūrėti, ar nepagerės būklė.
Mano deguonies kiekis buvo nukritęs iki 47 proc., o Lietuvoje, kai yra 90 proc., jau deda deguonies kaukę. Aš tą dieną dar išėjau į žygį ir tiesiog nukritau, mane parnešė atgal. Pasakė, kad kitą dieną turbūt mane gabens į ligoninę, bet nakčiai dar pabandė uždėti deguonies kaukę. Rytojaus dieną jaučiausi šiek tiek geriau, visi išėjo į viršų, o aš likau apačioje.
Buvo liūdna, stresas, nes nieko nėra, aš apačioje, dar klausimas, ar man apskritai pavyks kopti, ar jau veš į ligoninę. Daug žmonių man buvo prirašę palinkėjimų ant vėliavos, galvojau, kaip jiems pranešiu, jog ji nepasieks viršūnės.
Man nurodė, kad, jei kitą dieną jausiuosi dar geriau, galbūt pabandysime pakilti šiek tiek aukščiau, pasižiūrėti, kaip jaučiasi kūnas. Atsikėlęs ryte, jaučiau, jog man nepavyks – galva apsvaigusi, mėto į šonus, akyse raibuliuoja. Supratau, kad nieko nebus. Paskambinau žmonai, papasakojau, jog turbūt leidžiuosi žemyn.
Visgi ji mane padrąsino, sakė, jei leisiuosi žemyn, būsiu nepabandęs ir turbūt gyvenime sau už tai neatleisiu. Nusprendžiau, kad reikia kilti į viršų ir, jeigu bus prastai, tada leisiuosi žemyn, tačiau bent žinosiu, jog pabandžiau.
– Socialiniuose tinkluose rašėte, kad jus jau buvo apsikabinusi giltinė. Kalbate apie tai, jog buvo liūdna galvojant, kad gali nepavykti pasiekti viršūnės, bet ar nejautėte išgąsčio dėl savo sveikatos ir kuo viskas gali baigtis?
– Su tuo gyvenau visą mėnesį. Lietuvoje pulsas ramybės būsenoje būna iki 60, o čia, naktį atsigulus į palapinę, lupo 120–130. Iš nosies pastoviai bėgo kraujas. Galvojau, ar išgyvensiu ir kuo tai baigsis. Be to, vyko nuolatinės sniego griūtys – guli palapinėje, žemė dunda. Jaučiau didžiulį norą išgyventi.
– Taip pat buvote užsiminęs, kad nušalo kolegos kojų pirštai. Papasakokite, kas nutiko?
– Kalno viršūnė yra smaila, todėl ant jos telpa tik vienas žmogus, o iki jos laukia eilė. Mes realiai pralaukėme dvi valandas. Nors buvo sąlyginai nedaug žmonių, vis tiek užtrunka, kol užlipa, nusifotografuoja, nusileidžia. Iki viršūnės dar kopėme šešias valandas, atgal leidomės 2–3.
Viršuje yra apie 20 laipsnių šalčio. Avėjome labai gerus, kalnams pritaikytus batus, kuriuose buvo dar dveji batai. Visgi reikia judinti kojų piršus, pastoviai juos spaudinėti prie pado, kad cirkuliuotų kraujas, o mano kolega to nedarė, tiesiog kentėjo.
Kai nusileidome į ketvirtą stovyklą, jis pasakė, kad jaučia, jog kažkas negerai. Nuavę batus, pamatėme, kad pirštai jau su pūslėmis, pajuodę, todėl reikėjo nusileidus juos pjauti.
– Tokiomis akimirkomis nepagalvojate, ar pasiekta viršūnė verta tokio pasiaukojimo?
– Lipdamas galvoji, kad tau taip nebus – juk kaip ir visur gyvenime, esi įsitikinęs, jog nutinka tik kitiems, o ne tau. Visgi ten būdamas galvoji, kad tikrai neverta. Yra daug tokių istorijų. Pavyzdžiui, viena amerikietė bandė pagerinti Amerikos rekordą įlipdama į visas 14 viršūnių. Ją įspėjo, jog 14 viršūnėje visi leidžiasi žemyn, nes itin didelė sniego lavinos tikimybė.
Ji pasiaukojo dėl rekordo – norėjo užlipti, bet lavina palaidojo. Prieš tai ji savo instagrame rašė, kad mano, jog neverta tiek aukotis, čia tik kalnas, o mušame rekordus, bandome kažką įrodyti, bet tai neverta gyvybės. Liūdna skaityti tai, ką ji svarstė būdama gyva, o dabar jos jau nebėra.
– Grįžtant prie džiugesnių dalykų – tapote antruoju lietuviu, kuris šioje viršūnėje iškėlė trispalvę. Koks jausmas apėmė tą padarius?
– Kadangi ilgą laiką patiriu kančią, nuovargį, užlipęs ant kiekvieno kalno verkiu pasikūkčiodamas, iš vidaus eina labai stipri emocija. Dar nesupranti, kas įvyko, bet yra didžiulis džiaugsmas, jog pavyko tai padaryti ir esi viršuje. Nors liejasi geros emocijos, iš tiesų, tai, ką padarei, supranti tik grįžęs namo, kai pailsi. Iki šiol prisimenu, dar sapnuoju, kaip lipu.
– Kai kurie alpinistai sako, kad, pasiekę viršūnę, nejaučia didelio džiaugsmo ir euforijos, nes žino, jog dar reikės nusileisti žemyn, kas taip pat yra labai pavojinga. O nusileidę būna tokie pavargę, kad tiesiog nebėra jėgų švęsti.
– Taip, būtent. Man irgi taip buvo. Iki stovyklos žemyn vos ne parą leidomės, o tai yra sunku, reikia susikaupti. Grįžti pervargęs, lyg ir norisi pasidžiaugti, bet nebegali, nusikalęs krenti į palapinę. Tik po kelių dienų supranti, kai visi pradeda sveikinti.
Leisdamiesi žemyn, matėme daug nualpusių žmonių, kuriuos vedliai bandė kelti, vesti žemyn. Žmonės išnaudoja visas jėgas lipdami į viršų ir galvoja, kad tada jau bus, kaip bus. O leistis jėgų nebelieka. Be to, labai pablogėjo oro sąlygos, reikėjo klampoti per sniegą, kas irgi atėmė daug jėgų.
– Pokalbio pradžioje minėjote, kad prireikia 4 savaičių, jog po tokio žygio atsigautų kūnas. Kaip jūs jaučiatės dabar?
– Dabar jau neblogai. Kai grįžau, pirmą savaitę viskas vyko tarsi sulėtintai – atrodo, žiūriu į telefoną, bet nieko nesuprantu, kas nors kažką sako, o aš nesuvokiu, ką. Šiuo metu jau geriau, bet, kai sportuoju, matau, kokius fizinius krūvius galėjau pakelti prieš išvažiuodamas ir kokius – dabar. Turiu dar tik 50 proc. jėgų.
O po savaitės jau su grupe skrendu į Kilimandžarą, tai vėl bus truputį nuovargio, nors, aišku, kalnas žymiai paprastesnis, bet vis tiek laukia beveik 6 km aukščio, deguonies trūkumas duos savo. Grįžus, sakiau, jau bus viskas, kurį laiką ilsėsiuosi.
– Artimiausia kelionė bus su grupe, o ar pagalvojate jau apie savo paties asmeninius tikslus ateityje, kokie kalnai sukasi mintyse?
– Svajoju apie du pačius rimčiausius kalnus – Everestą ir K2. Everestui noriu užsidėti check – visi pasaulyje jį žino kaip aukščiausią kalną. Tik tiek, kad ten reikia du mėnesius lipti, tai, kai pagalvoji, dar daugiau laiko, tiek reikėtų iškristi iš darbų ir gyvenimo. Kita vertus, įsirašyčiau į savo istorijos knygą rimtą puslapį.
Žmonai apie tai dar nepasakoju, nes tik neseniai grįžau, jai ši kelionė daug streso kainavo, realiai lipo į kalną su manimi. Tik aš žinojau, kur esu ir ką darau, o ji ne visada žinojo, ar aš gyvas, ar nelabai.
