Žinomas fotografas Tomas Kauneckas turi keletą paslapčių, kuriomis šį savaitgalį žada pasidalinti tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje „Adventur“.
- Argi ne pastebima tendencija: į keliones žmonės išvyksta apsiginklavę modernia ir nemažai kainuojančia foto technika?
- Tiesa, technologijos modernėja, o žmonės pajėgūs jas įpirkti, bet koks paradoksas –moderniu mobiliuoju telefonu gali padaryti tokios pat geros kokybės nuotrauką, kaip ir brangiai kainuojančiu fotoaparatu. Pusiau profesionalūs fotoaparatai nebeturi prasmės – arba geras objektyvas, arba geras mobilusis telefonas. Beje, savo kelionėse aš dažniausiai naudoju pastarąjį.
- Tomas Kauneckas fotografuoja mobiliuoju telefonu?!
- Ar galima išmokti padaryti tą super duper kadrą?
- Galima. Ir aš esu iš tų, kurie išmoko, o ne gimė su fotoaparatu. Tačiau žinios taip pat dar ne viskas, fotografo darbas sunkus, reikia ryžto ir didelio noro.
Kelionėse vieni fotografuoja architektūrą, kiti - šeimą prie architektūros, treti - gamtą. Aš – visko po truputį, plaku tarsi kokteilį. Man patinka fotografuoti vietos žmones, nes dėl tokių nuotraukų turi labiau pasistengti: prisikalbinti, susipažinti. Aukščiausias lygis, kai gali įsijausti į kitos šalies žmonių gyvenimą, tavo nuotraukose atsiranda jų kasdienybės spalvos. Architektūra yra viena, kas kita pajusti, kaip kasdien gyvena žmonės. Štai kas yra tikrieji įspūdžiai.
Turėjau keletą užsakymų padaryti nuotraukų kelionių žurnalams. Nuostabu, kai dviems ar trims nuotraukoms turi dvi ar tris savaites, kai neri į pačią gilumą.
Labai gerai prisimenu, nuo ko tai prasidėjo. Vykau į komandiruotę į Turkiją, gyvenome penkių žvaigždučių viešbutyje, bet man knietėjo daugiau pažinti šalį. Išsinuomojau automobilį ir išvažiavau. Pakeliui paėmiau berniuką, pavežiau jį iki jo namų kaime, jis pakvietė mane pas tėvus, tie paruošė vakarienę. Buvo daug gerų nuotraukų... Gulėti prie baseino su knyga gerame viešbutyje aš irgi mėgstu, tačiau kartais norisi nuotykio.
- Ar tau neatrodo, kad vis dažniau žmonės fotografuoja tik tam, kad fotografuotų. Grįžę namo, kai kurie netgi neperžiūri to, ką fotografavo?
- Ar tavo kelionėse yra taip buvę, kad neradai, ką fotografuoti?
- Neseniai Kipre nufotografavau tik baseiną ir vieną palmę. O, štai, Kuba man pasirodė begaliniai spalvinga, įdomi, kitoniška. Daug fotografavau. Radau bokso klubą, gestais susitarėme, kad jie man leis pafotografuoti, man atrodo, kad tą dieną sukūriau išties įdomią nuotraukų seriją. Tokį romantišką vaizdą su bokso kriauše ir atsilupusiomis sienomis.
- Na, vienam romantinis vaizdas - bokso kriaušė, kitam – saulėlydis prie jūros... „Adventur“ parodoje skaitysi dvi paskaitas apie kelionių fotografiją. Ką pasakysi smalsiam keliautojui-fotografui?
- Savo kelionės nuotraukas reiktų suskirstyti į keletą grupių. Viena – fiksuoti žmones, su kuriais keliauji. Geriausia – keistose, įdomiose situacijose, o ne stovinčius prie architektūros paminklų. Antroji – vieta, kurioje gyvenai, nebūtinai kambarys, nebūtinai viešbučio baseinas, gal kartais tik įdomi detalė, kuri kažką primintų. Trečioji – nuotraukos iš dienos kelionių. Jose fotoaparatą gali išsitraukti penkis, šešis kartus, bet nufotografuoti tikrai kažką įspūdingo.
Kelionėse fotografija neturi tapti našta, nes prarasi kelionės malonumą. Kartais esama fantastiškų vietų, kuriose nė nereikia fotografuoti, geriau nusipirkti atviruką. Modernus mūsų amžius leidžia išlipti iš fotografijos taisyklių, svarbiausia nuotraukoje – emocija ir žvilgsnis į tai, ką norėtum parodyti kitiems.