Taip pat skaitykite: Kuriose šalyse geriausia ir blogiausia gimti
Miesto pradžia – slavų gyvenvietė. XIII a. jos vietoje kryžiuočiai įkūrė miestą ir pastatė gynybinę pilį. 1233 m. Torunė gavo miesto teises, buvo Hanzos narė, prekybos centras. 1411 m. čia kryžiuočių ordinas pasirašė taiką su LDK ir Lenkijos karalyste (ši sutartis istorijos metraščiuose vadinama Torūnės taika).
1454 m. Torūnės gyventojai sukilo prieš kryžiuočius. Po Trylikamečio karo (1454–1466 m.) 1466 m. Torūnė atiteko Lenkijai. 1793–1807 m. ir 1815–1920 m. valdė Prūsija, Vokietija; 1807–1815 priklausė Varšuvos kunigaikštystei. 1920–1939 m. Torunė buvo Pamario vaivadijos centras.
Torunės senamiestis yra vienas didžiausių Lenkijoje. Vyslos dešiniajame krante yra taisyklingo vidurinių amžių plano Senamiestis ir Naujamiestis; XIII a. abu apjuosti gynybine siena (su bokštais ir vartais) ir fosa. Architektūros paminklai: Senamiestyje – gotikinė rotušė (XIII-XIV a.), gotikinės bažnyčios, gotikiniai, renesansiniai, barokiniai gyvenamieji namai, puošnūs rūmai; Naujamiestyje – gotikinė bazilikinė šv. Jokūbo bažnyčia (XIV a.).
Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių. Vyslos kairiajame krante yra vadinamos Dibovskio pilies (1425 m.) liekanos, barokinės bažnyčios, neorenesansinis vadinamas Artuso kiemas (1891 m.; dabar universitetas), XX a. gyvenamieji namai, visuomeniniai, pramoniniai pastatai. 1997 m. senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.
Torunė garsėja N. Koperniko universitetu – šis mokslininkas gimė būtent Torunėje. Keli kilometrai nuo miesto, Pivnicų kaime (Piwnice), yra didžiausias Centrinėje Europoje radioteleskopas.