Taip pat skaitykite: Trakai – Ulan Batoras „Žiguliuku“: kaip automobilį pavadinsi, taip jis ir nuvažiuos
Rodos, viską išsiuntėme iš Ulan Batoro interneto kavinių, ir tik po to sužinojome, kad nei viena žinutė taip ir nepasiekė Lietuvos. Todėl skubame užpildyti susidariusią spragą pastarųjų dienų ataskaita.
Liepos 29 d. mūsų nakties poilsis truko daug trumpiau nei numatyta, kadangi kažkoks geradėjas, pravažiuodamas pro mūsų palapinę tokiu pačiu „Žiguliuku“ nutarė atiduoti pagarbą garsiniu signalu ir pypino tol, kol mums nebeliko nieko kito, kaip keltis ir leistis į kelionę.
Prie pasienio kontrolės posto sutikome vokiečių „Land Roverį“, kurio įgula turi dar ambicingesnių planų – pasiekti Vladivostoką, o iš ten konteineriu nusigabenus džipą į Aliską toliau tęsti kelionę į Niujorką. Gal mes jiems pasirodėme patyrę Mongolijos asai, bet jie nutarė važiuoti kartu.
rie pasienio, kol keitėme kelis dolerius į devynias galybes tugrikų, pasieniečiai paskelbė pietų pertrauką, todėl vėl susigadino kelios valandos. Kai jau galų gale persiritom per sieną, supratome, kad vėjas čia daug greitesnis nei mūsų „Bėris“ – pro langus lekiančios dulkės toli palikdavo mūsų arklio jėgas.
Mes pasirinkome šiaurinį kelią link Ulan Batoro, tačiau keliu jį galima pavadinti tik, jei keliu vadinsime lietuvišką lauko keliuką, kuriuo važiuojama iki daržo ar iki karvės. Bet jokios karvės neperteiks vaizdo, kuris mus lydi, neapsakomo grožio kalnai, kurių snieguotos viršūnės primena kaip aukštai mes virš jūros lygio.
Naviguoti darosi vis sunkiau, išlindus iš kalnų tarpeklio keliukas pavirsta į šimtą vėžių. Atrodytų, kas čia tokio tuoj jos vėl sueis į vieną, bet kuo toliau, tu o labiau supranti kad šitas takas ne tavo.
Privažiuojame upę, kurioje dingsta bet koks noras pliuškentis, nes joje vandens daug daugiau nei prieš trejus metus. Mes tai mes, bet kaip „Bėris“ susitvarkys su tokia kliūtimi? Išbraidę pakrantes suprantame kad „Bėris“ tiek vandens neišgers, ieškome kitų vietų, kur galėtume keltis į kitą krantą.
Vaidas leidžiasi pasroviui Šarūnas, o jau tuoj tems. Laimei, už pusės kilometro upė pasidalino į dvidešimt mažų upelių, kuriuos lyg ir su baime kad nepasiseks, įveikiame. „Bėris“ nei minutei neparodo, kad galime juo abejoti, važiuoja užtikrintai. Su Vaidu pasidžiaugiame kad pasirinkome teisingas padangas. Susirandame nakvynei vieta už krūmų, tvirtinamės prie jų, guosdamiesi, kad jei vėjas mus ir nuneš, tai su visais krūmais, vis smagiau bus skristi floros ir faunos kompanijoje.
O kuo norime ypatingai pasidžiaugti, tai vietos gyventojų draugiškumu - kol remontavome „Bėrį“ prie mūsų buvo sustoje daug mongolų, nusifotografavus ir parodžius jiems nuotraukas laimingi traukdavo toliau. Viena porelė mus dar labiau nustebino ištraukusi alaus ir pasiūliusi juos užkąsti kilkių konservais. Tikrai, kulinarinių kontrastų kraštas.
Mūsų maršrutą galima stebėti realiu laiku.