Trakai – Ulan Batoras „Žiguliuku“: pasiklydę Gobio dykumoje

„Dykuma – netalentingas reiškinys.“ Taip kažkada rašė vienas iš Ilfo ir Petrovo romano „Aukso veršis“ veikėjų, važiuodamas traukiniu, kuriuo didysis kombinatorius keliavo atsiimti iš Koreikos savo milijoną.

Taip pat skaitykite: Kaip vyrai išsiruošė į kelionę per Rusiją prieštvaniniu automobiliu

arba: Trakai – Ulan Batoras „Žiguliuku“: kaip automobilį pavadinsi, taip jis ir nuvažiuos

Ir tuo galėjome įsitikinti mes, palikę kalnus ir ežerus, bei keliaudami link Ulano Batoro per Gobio dykumą. Pradėkime nuo to, kad baisiai nuobodu, kai aplinkui viskas taip lygu, kad net akis neužkliūva iki pat horizonto. Nei medžio, nei krūmo, nei aukštesnės žolės.

Kad žvilgsniui nėra kur užkliūti, tai dar nieko, bet ką daryti jeigu prispiria reikalas? Ir kai apima jausmas, kad visas pasaulis mato tavo nepatogumus? Aišku, gyventojų tankis čia nedidelis, jeigu nepasakyti, kad visai menkas. Tačiau vis kartais pravažiuoja kokia mašina.

Pavyzdžiui, nakvynei mes net nutarėme pavažiuoti porą kilometrų toliau nuo kelio, atseit, mažiau kas mus matys. Iš ryto supratome, kad tai visiškai nesąmonė, nes, kaip jau sakėm, jeigu žvilgsnis gali iki pat horizonto skrieti, savaime suprantama, kad jis užklius už pirmo pasitaikiusiu objekto, kokiu tapo mūsų palapinė. Todėl pypsino mums visi tie reti pravažiuojantys automobiliai, o mes pypsinomė jiems.

Kitas blogas dalykas dykumoje – keliai. Kiek kartų mes naktį jį pamesdavome, sunku ir suskaičiuoti. Kadangi Lietuvoje traktorius iki lauko per pievas važiuoja padoresniais keliais. Įvairuoji kur nors į sankryžą iš dvidešimt vėžių, o tada krapštai galvą, kuris yra tikrasis tavo kelias. Pasirenki tą, kuriame mūsų „Bėris“ mažiau barška ir ne taip grasina visus varžtus pamesti, važiuoji, po to tau GPS parodo, kad ne visai tas kelias pasirinktas.

Žodžiu, kai po tokių lyguma besiraitančių vėžių pamatėme pirmąsias kalvas, nuotaika iš karto pakilo. Ir netgi nutarėme išbandyti, ar patinka mūsų „Bėriui“ smėlio kopos. Pasirodo, visai nepatinka. Nuo kopos dar rieda, bet į ją – visiškai niekaip. Tačiau bent jau akims toks iškilesnis reljefas tikra atgaiva.

Kitas nuodėmė, dėl kurios turime prisipažinti, kad vieną kartą popietinę kavą pakeitėme šiek tiek kitokiu gėrimu, kurį tarpusavyje vadiname latviška moka. Šiaip lyg ir kava, bet su priedais, kurie šiek tie kitaip tonizuoja. Vaidas susiriesdamas tikino, kad per visą savo praeitą kelionę visoje Mongolijoje nei vieno policininko nesutiko, todėl nėra ko bijoti.

Ir ką tu sau manai? Pačiame pirmajame kaimelyje išlekia policininkas, švilpia ir moja raudonu pagaliu, tokiu, tarsi tik vakar išdrožtu iš vienintelio Mongolijos žilvičio. Sustojam, jis mums „dokument“, mes jam „what?“, jis mums vėl „dokument“, mes jam „what“, tada jo kantrybė baigėsi, numojo ranka, atseit, važiuokit. O mes nutarėme, kad „moką“ gersime tik sustoję nakvynės.

Beje, bieškodami jai vietos vos nepažeidėme valstybinės Mongolijos-Rusijos sienos ir persigandę ieškojome GPS ekrane, kur tas mūsų kelias.

Mūsų maršrutą galima stebėti realiu laiku.

Kelionės įspūdžiai ir vaizdai socialiniuose tinkluose - čia ir čia.