Taip pat skaitykite: Kaip vyrai išsiruošė į kelionę per Rusiją prieštvaniniu automobiliu
Alus. Visos kelionės metu sąžiningai degustavome pakeliui pasitaikančius gėrimus ir nutarėmė, kad labiausiai mūsų maršrutui tiko „Trys lokiai“. Ne todėl, kad jis pasižymėtų ypatingomis skoninėmis ar kvapo savybėmis, o tiesiog buvo vienintelis, kurio buvo galima įsigyti tiek šiapus, tiek anapus Rusijos- Mongolijos sienos.
Baikalas. Nuostabiausias kelionės momentas, kai pagaliau galėjome nuo savęs nuplauti dulkes. O jų Mongolijoje baisiai daug. Vėjas, atrodo, jas nešioja bet kur, jomis užsipildo ausys, plaukai, mintys. Tačiau tuo maloniau jas nuo savęs nuplauti šaltu ir tyru giliausio pasaulio ežero vandeniu.
Certex. Vienas iš mūsų kelionės rėmėjų, kurio trosų, kablių ir kitokių įrankių buvome prisikrovę kaip į pačią iškilmingiausią ekspediciją. Ir neprireikė nei karto. Netgi tada, kai pernelyg pasitikėdami savo ir mašinos gebėjimais, patraukėme tiesiu taikymu per Gobio dykumos smėlį ir įklimpome. Bet šiek tiek pakasėme, šiek tiek paprakaitavome, ir važiavome toliau.
Čeboksarai. Vienas iš nedaugelio Rusijos miestų su padoriu paminklu. Šiaip jie visur nykiai vienodi – Leninui, II pasaulinio karo tankui, gal dar kokiam Matrosovui ar kitam to paties karo herojui. O Čeboksaruose stovi paminklas Didžiajam Kombinatoriui – Ilfo ir Petrovo Ostapui Benderiui. Mat jis buvo stabtelėjęs pakeliui į istorinį šachmatų simultaną Vasiukuose.
Dangoraižiai. Per trejus metus nuo mūsų lankymosi Ulan Batore miestas baisiai pasikeitė. Visų pirma, pačiame centre pridygo stiklinių pastatų, primenančių mūsų Vilniaus kitą Nėries pusę. Antra, jaunimas staiga išmoko bendrauti angliškai. Ir trečia, visur galima pastebėti spartaus progreso pėdsakus.
Eismas. Visą laiką manėme, kad savo „Bėrio“ kreiseriniu greičiu mes gadinsime kraują kitiems kelio draugamas. Nei velnio. Po Maskvos pasinėrėme nesibaigiančiame krovininių sunkvežimių karavene, kurie vos ne vos kvėpavo 90 km/h greičiu. O dažniausiai – ir lėčiau. Matėme ir ne vieną avariją. Viena apskritai pritrenkė – apsivertęs furgonas, visiškai šviežiai apsivertęs, net neaišku, ar spėjo vairuotojas iš kabinos isigelbėti, o visi puola rinkti pasipylusių arbūzų. Brrr...
Filmas. Važiuodami link Ulan Batoro mes ne tik fotogrofavomės, bet ir daug filmavome. Žinoma, nepretenduojame į apdovanojimus festivaliuose, tačiau tikrai susėsime, sumontuosime ir paliksime kino palikimui savo indėlį.
Gandai. Buriatijoje mums visi prisakė būtinai susirasti vienuolyną, kuriame, girdi, yra toks vienuolis, kuris jau bele kiek metų pusiau gyvas, pusiau miręs, ir joks mokslas to negali paaiškinti. Ten nuvažiavus ir ėmus aiškintis tokio fenomeno lokaciją, susidarė įspūdis, kad (a) tokių vienuolynų yra ne vienas ir ne du, (b) paties vienuolio vis tiek nei mums kas rodys, ne ką. Gandai, jie ir lieka gandais.
Horizontas. Mongolijos stepėse jis tiesiog neišmatuojamas. Žvilgsnis, atrodo, skrieja tiek toli, kad pasiklysta taip ir nerasdamas ribos tarp dangaus ir žemės. Toji erdvė iš pradžių įkvepia, po to pradeda gąsdinti. Todėl pagaliau išvydus kažkur tolumoje stūkstantį kalną ar tiesiog kopą, apima toks jausmas, lyg būtum sutikęs senai lauktą draugą. Pagaliau bus akims ant ko pailsėti.
Jausmas. Po kelionės atrodo, kad ne tik kad savo operacinę sistemą smegenyse perkrovėme, ne, greičiau atrodė, kad mums ją kas visiškai ištrynė, todėl grįžus teko ją iš naujo instaliuoti. Ir, beje, ji pradėjo mažiau lūžinėti, pakibti ir kitaip kaip nervinti.
Internetas. Tarsi ir malonu atsidurti ten, kur esi visiškai nepasiekiamas. Nei skaitmeniniu, nei kokiu nors kitu ryšiu, tačiau ta puikioji izoliacija velniškai nervina, kai reikia perduoti naujienas apie save draugamas ir artimiesiems. Sėdi, krauni nuotraukas interneto kavinėje Mongolijoje, matai kaip baitas po baito kapsi vėžlio greičiu, ir supranti tikrąją` posakio „skubėk nuosaikiai“ prasmę.
Ydos. Didžiausia keliauninko yda, o ypač tokioje kelionėje, yra tylėjimas. Gerai, kad čia susibūrė trys plepiai, kurie tarškėjo nesustodami ir tuo šiaip ne taip užkaišydavo variklio urzgimo ir asfalto pilkumos monotoniją. Ypač atsižvegiant į tai, kad mūsų „Bėryje“ nebuvo jokių mandrų magnetolų su grojaraščiais, o tik prieštvaninis radijukas.
Kumysas. Nesakom, kad vien dėl jo apsimoka keliauti į Mongoliją, tačiau būnant joje neparagauti – tikra nuodėmė. Šarūnas kartą vienu prisėdimu pusantro litro įveikę. Ir liko labai patenkintas. Tačiau importuoti į Lietuvą vargiai apsimoka – labai jau specifinis skonis.
Lietuviai. Per visas 24 dienas vieninteliai mūsų sutikti tautiečiai buvo geri žmonės mūsų ambasadoje Maskvoje. Ten mes tikrai supratome, kam reikalingi diplomatai. Ne tik tam, kad garsintų savo šalies vardą ar derėtųsi su įtariais čiabuviais. Jie ten yra tam, kad pasirūpintų į bėdą patekusiais saviškiais. Dar kartą ačiū Algimantui, Jonui ir visiems kitiems, kurie tupinėjo apie mus, kaip apie savo vaikus.
Manevrai. Kartą Rusijoje užmigome tarsi visiškai taikioje vietoje, o naktį iš pradžių ėmė pliekti prožektoriai, o po to artilerijos salvės. Vaidas su Šarūnu ir toliau ramiai sau miegojo, tačiau jaunasis operatorius Julius pašoko išsigandęs, kad jau prasidėjo karas. Laime, tai buvo tik manevrai, kuo įsitikinom kitą rytą, pamatę, kad mūsų laukymėje atsirado galybė kitų palapinių. Tik jau chaki spalvos ir ant jų padžiautais kareiviškais autais.
N40. Buvo be galo smagu jaustis, kad mes ne šiaip sau keliaujame, o savo sumanymu prisidedame prie smagaus ir išradingo kolektyvo, subūrusio į penktą dešimtį įkopusius vyrus, kurie antranda savo antrąją jaunystę, darydami tai, ką visuomet svajojo – pajusti laisvę už automobilio vairo.
Orientacija. Tarsi ir paprašėme, kad į mūsų navigacijos sistemą įkrautų Mongolijos žemėlapį, tačiau kažkas kažkur užlūžo, ir vieninteliai e-atlasai, kurie mums liko, buvo mobiliuosiuose telefonuose. O ten matydavom atstumus, matydavom kryptį, o kad keliauti teks dvi vėžes turinčiu vieškeliu – niekaip nematydavom. Va, ir gaudavosi, kad keli šimtai kilometrų prailgdavo ištisą parą dantų ir veržlių barškėjimo.
Pavydas. Negeras jausmas, tačiau kai Mongolijos pasienyje sutikome Maxą Huntą iš Vokietijos, trumpam toks jausmelis buvo apėmęs. Ne dėl jo džipo, patys tokius ir geresnius vairuojame. Bet dėl palydovinės komunikacijos įrangos jo kėbule. Kuriuo jis kiekvieną vakarą atsipalaidavęs pasiųsdavo savo kolegoms ištisus terabaitus filmuotos medžiagos. Sakė, kad irgi susuksiąs filmą apie savo kelionę aplink pasaulį.
Remontai. Jau pasakojome, kad tokį modelį kelionei pasirinkome todėl, kad jį lengviausia remontuoti. Ypač Rusijoje. Tačiau negalvojome, kad iki Maskvos teks stoti 73 kartus nes gesdavo absoliučiai viskas. O jau po Maskvos „Bėris“ kažko ėmė ir apsiramino. Ir vienintelis nemalonumas likusios kelionės metu buvo radiatoriaus kamštis, kuris vieną kartą šovė kaip geizeris į padangę.
Selfiai. Arba, literatūriškai, asmenukės. Prisidarėme jų apie du šimtus. Ypač smagu būdavo daryti su mongolais. Nes, tik pamatę fotoaparatą, jie iškart pasitempdavo surimtėdavo ir imdavo atsakingai pozuoti. O po to būtinai prašydavo parodyti, kokia išėjo nuotrauka.
Šimtas pirmas kilometras. Mūsų ambicingojo tikslo įveikti šią legendinę bekelę paprastu Žiguliuku teko atsisakyti. Vis dėlto, buvome pernelyg dideli optimistai, manydami, kad su tiek bagažo ir trim ekipažo nariais pervažiuosime vos vos sunkvežimių padangomis pažymėtas vėžes per rąstus, brąstus ir kemsynus. Nebent būtų reikėję visą mantą mesti lauk ir kabinoje likt tik vienam vairuotojui.
Tvarka. Baisiai, žinoma, norisi, kad po tokio vojažo galėtum tiksliai susiskaičiuoti išlaidas, tačiau ką tu, žmogus padarysi, kad Mongolijoje neįprasta duot čekį degalinėje. Todėl, kai vienoje vis dėlto, tokį gavome, likome tiek nustebę, kad net užmiršome paaimanuoti, kad toje šalyje vieno „Bėrio“ bako užtekdavo maždaug dviems su puse šimto kilometrų, tai yra, dvigubai mažesniam atstumui nei Rusijoje. Nes būdavo dienų, kai net nepavykdavo penktos pavaros įjungti.
Užsispyrimas. Ar buvo momentų, kai norėjosi viską mesti ir pasukti atgal? Žinoma, kad buvo, ir ne vienas. Tačiau kažkaip save įveikdavom ir prisiversdavom judėti toliau, žinodami, kad gabename Trakų mero laišką Ulan Batoro kolegai, Ulan Batore mūsų laukia priėmimas, o lietuviai – punktuali tauta, ir jos reputacijos mes negalime sugriauti.
Vegetarai. Su jais sunku. O su žaliavalgiais dar sunkiau. Įsivaizduokite, kai viename ekipaže vairuoja prisiekęs kulinaras ir prisiekęs neimti burnon jokio termiškai apdoroto maisto. Aišku, sunkiau buvo žaliavalgiui – pristigus daržovių Šarūnui teko graužti žalias bulves. Kas, kaip žino kiekvienas gurmanas, nėra labiausiai žygdarbiams įkvepianti dieta.
Zombiai. Garbės žodis, išvažiavome galvodami, kad rusų užzombinimas baigsis ties Maskva. O jau po to mūsų lauks propagandos nesugadinti paprasti ir tyri žmonės, kokius pažinojome prieš tris metus. Kur tau. Rusiškas polėkis, aišku, liko, vienas sutiktas siūlė praleisti tas tris savaites pas jį dačoje, užuot trankiusis iki pat Ulan Batoro, tačiau tik, neduokdie, kalba pasisukdavo apie politiką, viskas, draugystės nykdavo, tarsi normalūs žmonės prabildavo zombovizoriaus klišėmis.
Žiguliukas. Kai jau galvojome, kad viskas, šios markės atsikandome visam gyvenimui pamatėme, kad į mūsų susitikimą su N40 klubo nariais kažkas atvažavo VAZ-2106. Ir dar visai padoriai riedančiu. Tačiau į tokią kelionę su tokia mašina antrą kartą tikrai nesileisime.