Miestas daugiau nei 500 metų priklausė Habsburgų monarchijai, buvo ketvirtas pagal dydį Austrijos-Vengrijos imperijos laikais. Austrai ir dabar su nostalgija prisimena laikus, kai Triestas priklausė Austrijai ir dažnai pabrėžia, kad tai daugiau Austrija nei Italija.
Tol, kol mane Italijoje supranta angliškai arba vokiškai, nelabai jaudina, kam kada koks miestas priklausė. Miesto pagrindine aikšte pereiti nesiryžau. Dėl labai stipraus vėjo ir minimalios užuovėjos tapti Mere Popins didelio noro neatsirado.
Nepagalvojau, kad vykstant į Italiją balandžio mėnesį, reikalinga neperšlampama, neperpučiama apranga ir avalynė. Vėliau iš kitų keliautojų sužinojau, kad lietus Trieste yra labai dažnas reiškinys. Dėl stipraus lietaus ir prastos vandens nutekėjimo sistemos miesto gatvės patvinsta. Man pasisekė, kad bent jau potvynio nebuvo.
Netoli nuo pagrindinės aikštės yra didysis kanalas (Canal Grande). Dydžiu jis tikrai nenustebina, bet aplinka kiek primena Veneciją, kol neprieinu didžiulės cerkvės.
1866 metais baigta statyti Šv. Spiridono serbų ortodoksų cerkvė dėmesį patraukia savotišku dekoru ir užrašais kirilica. Kiek netikėta atrasti tokį statinį Italijoje, tačiau tai kartu ir priminimas, kad Triestas yra kelių šalių sankryžoje.
Keletas minučių pėsčiomis nuo cerkvės kita Triesto įžymybė - romėnų amfiteatro liekanos. 1938 metais atsitiktinai atkastas dviejų tūkstančių metų senumo amfiteatras kadaise galėjo talpinti 6000 žiūrovų. Realiai tai jis toli gražu nėra pribloškiančio dydžio, nors ir išsilaikęs pakankamai gerai. Labiau stebina ir džiugina faktas, kad mieste pilna skirtingo laikmečio statinių ir kažką netikėtai gražaus bei įdomaus galima atrasti tiesiog pasukus už kampo.
Kadangi Triestui galėjau skirti tik vieną dieną, tai tokiais atvejais visada aktualu, kad atstumai nuo vieno lankytino objekto iki kito būtų kuo mažesni. Man rūpėjo pamatyti San Giusto pilį. Nuo romėnų amfiteatro pilis pasiekiama gan greitai, tereikia užlipti ant kalvos.
XV a. pilyje-forte veikia muziejus. Už 6 eurus galima apžiūrėti kuklią ginklų ir baldų ekspoziciją. Milžiniškuose pilies rūsiuose įrengta archeologinių radinių ekspozicija. Esant geram orui nuo pilies gynybinės sienos atsiveria įspūdinga miesto panorama.
Dėl labai stipraus vėjo ir lietaus grožėtis miesto panorama buvo gan nelengva. Kalendama dantimis ant pilies sienos keiksnojau, kad net lipant į Kilimandžarą nebuvo taip šalta. Vėliau dalijantis įspūdžiais su kitais keliautojais paaiškėjo, kad dėl prasto oro jie taip ir neprisivertė užlipti iki pilies.
Visai šalia pilies yra pagrindinė Triesto katedra. XIV a. dvi viena šalia kitos esančios bazilikos buvo sujungtos į vieną. Įspūdinga mozaika, daugybė gėlių ir žvakučių bei vargonų muzika sudarė nepaprastos ramybės, didingumo bei šventiškumo atmosferą. Labai gera pabūti tokioj katedroje, per daug nesigilinant į architektūrą ir galimus meno šedevrus.
Besileidžiant žemyn kalva nuo katedros dėmesį patraukia didžiulė „Santa Maria Maggiore” jėzuitų bažnyčia. Turisto smalsumas nugalėjo, negalėjau praeiti neužsukus. Bažnyčioje dėmesį patraukė paveikslas, kuris „įpakuotas” panašiai kaip Mona Liza Luvre.
Keista, kad būtent tokioje vietoje norėjosi palinkėti sveikatos visiems pažįstamiems ir nepažįstamiems. Paprastai žiūrint į paveikslus tokių minčių nekyla. Vėliau bažnyčios informaciniame lankstinuke perskaičiau, kad tai Sveikatos Madonos paveikslas. Kas metai lapkričio 21 dieną vyksta Madonna della Salute iškilmės, kurių pradžia siekia 1849 metus kuomet regione siautė daug aukų pareikalavus choleros epidemija.
Labai norisi pasivaikščioti promenada palei jūrą, bet dėl stipraus vėjo tai neįmanoma, o vakarėjant temperatūra tesiekia tik +4 C. Prieš paliekant šį pilną netikėtumų miestą, susirandu nedidelį jaukų žuvies restoraną. Dorodama didžiulę lėkštę žuvienės, prižadu sau sugrįžti į Triestą dar kartą, kai bus geras oras.
