Taip pat skaitykite: Lietuvių kelionė aplink pasaulį autostopu: per Turkiją - Irano link
arba: Autostopu po Čekiją: netikros barikados „užskvotintame“ daugiabutyje ir kitos Ostravos spalvos
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!
– Kaip kilo idėja keliauti į Italiją tokiu netradiciniu būdu?
Visiškai ekspromtu. Italiją jau buvau aplankęs du kartus, tačiau visada norėjau aplankyti Veneciją į ją keliaujant autostopu. Panelės norėjo pasiekti Veneciją ir Veroną, aš Veneciją, todėl kelionės tikslas buvo pasirinktas greitai.
Tranzuoti į Italiją nusprendėme per Slovakiją ir Austriją vien dėl to, nes šios šalys pasižymi nuostabia gamta ir žmonėmis. Tuo įsitikinome ir keliaujant - žmonės labai draugiški, gamta nepakartojama. Paklausus vežėjų ką išskirtų geriausia savo šalyje, dauguma suomių ir austrų atsakydavo nedvejoję – gamtą.
– Kodėl pasirinkote kelionę autostopu, o ne automobiliu ar lėktuvu?
Asmeniškai man automobiliu niekada nesinorėjo keliauti – didelės kuro bei kelių mokesčių išlaidos. Taip pat automobilis gali sugesti bet kurioje vietoje. Tokiu atveju geriau renkuosi tranzavimą. Asmeniškai ne dėl to, kad sutaupyčiau, nors visada sutaupoma ženkliai, bet vien dėl to, nes noriu susipažinti su žmonėmis, išsikelti sau iššūkių ir peržengti komforto zoną.
– Ar nebuvo nedrąsu, o gal net baisu rinktis tokį keliavimo būdą ir lipti į nepažįstamų žmonių automobilius?
Sėsti į kitų žmonių automobilius taip pat baisu nebuvo, visgi galima greit nuspręsti apie žmogų iš pirmojo pašnekesio. Dažniausiai visi pasirodydavo malonūs ir draugiški. Mes nesėsdavome tik pas tuos, kurie pasiūlydavo pavežti vos keletą kilometrų, nes po to sustodavo kiti, kurie tave gali pavėžėti kur kas ilgesnį kelią.
– Kokį atstumą apytiksliai nukeliaudavote per dieną?
Kiekvieną dieną atstumas kito labai įvairiai. Kas keisčiausia, per visą kelionę, niekada nebuvo taip, kad per dieną neįveiktume bent 150 kilometrų. Dažniausiai per dieną įveikdavome po 350-400 kilometrų.
– Ar pasitaikė išskirtinių: labai draugiškų, o gal kaip tik nemalonių vežėjų arba tokių, su kuriais keliauti net atsisakėte?
Iš visų 30 sutiktų vežėjų visi buvo geri, draugiški ir labai malonūs. Beveik kiekvienoje šalyje sutikome po vieną iki šiol puikiai atsimenamą žmogų. Lenkijoje mums sustojo radijo ir televizijos reklamų įgarsintojas, kuris mus vežė nuo Varšuvos iki Krokuvos.
Įveikus šį atstumą jis mus labai nustebino. Nuvežė į Krokuvos autobusų stotį ir nupirko tradicinių Krokuvos „baronkų”. To dar buvo negana, jis nupirko mums autobuso bilietus į Zakopanės miestą ir į rankas davė 50 zlotų, sakydamas, kad buvo jo gimtadienis ir būtinai jį atšvęstume ir mes.
Štai Austrijoje moteris pasiprašė, kad su ja mes aplankytume Graz miestą. Kadangi ji ten važiavo tik nusipirkti knygą – atsisakyti neišdrįsome. Su ja apvaikščiojome dalį miesto, ji mus pavaišino gėrimais ir Graz mieste garsėjančiais sumuštinukais. Grįžtant atgal iš Italijos, Vokietijoje, buvau pavaišintas čekišku furisto alumi.
– Su kokiais sunkumais teko susidurti keliaujant?
Sunkumai dažniausiai būna paprasti – miego trūkumas, nuovargis, noras palįsti po dušu. Tačiau viskas praeina. Po dušu galima palysti degalinėse, Europoje tai labai populiaru, beveik kiekvienoje degalinėje gali rasti dušus. Vos keli eurai ir jūs jau visiškai švarus. Pakeleivingų automobilių dažniausiai ilgai laukti nereikėdavo.
T
ik štai vieną dieną atsiskyriau nuo merginų ir likau vienas. Vežėjų teko pralaukti geras 8 valandas, kol galiausiai sutemo ir ėjau miegoti. Sėkmė nusišypsojo kitos dienos ryte. Bet laukimas didelių sunkumų nesukelia, pasirinkus tokią kelionę, reikia mėgautis net ir tokią akimirką. Juk aplink buvo Italijos vynuogynai ir kalnai
– Kur leisdavote naktis? Ar miegodavote viešbučiuose?
Per visą kelionę apsistoti viešbučiuose nė karto neteko. Visos kelionės metu miegojome palapinėje. Tik vieną naktį buvome apsistoję pas kompanionės krikšto tėvus. Palapinę dažniausiai statydavomės toje vietoje, kuri mažiau atkreipia dėmesį. Įsimintiniausia naktis turbūt buvo Slovakijoje, kada palapinę pasistatėme prie pat Tatrų kalnų. Teko statytis ir miške, ir pievoje, ir prie pat autostrados.
Vieną kartą lijo lietus ir buvo ganėtinai didelis vėjas, tad nusprendėme palapinę statytis po viaduku, kitaip sakant, prie pat viaduko konstrukcijos dalies. Toje vietoje viskas buvo sausa, visiškai nebuvo vėjo. Tą naktį išsimiegojome kone geriausiai kelionėje. Taip pat teko miegoti netoli Lenkijos - Vokietijos sienos.
Perlipęs autostrados tvorą, miške pasistačiau palapinę prie nugriuvusio medžio ir puikiai pailsėjau. Iš tiesų, kai pasistatai palapinę miške, jautiesi lyg stovyklaudamas. Pavojinga nebūna, nes iki autostrados būna geri 100 – 200 metrų ir daugiau.
– Tokiose kelionėse visada daug nuotykių. Kokius nuotykius teko patirti jūsų kompanijai?
Jų buvo išties daug, tačiau visų pirma, tai visi sutikti žmonės, gyvenimo prizmės matymas jų kampu. Kiekvienas atrodydavo lyg senas pažįstamas. Visi šnekėdavo apie viską. Taip pat viskas ką pamatėme kelionėje - kalnai, ežerai, upės. Manau, kad visa kelionė buvo didelis ir įsimintinas nuotykis. Kiekviena minutė buvo lyg mažas nuotykis į ateinančias keliones gyvenime.
– Ar šis varginantis keliavimo būdas neišsunkė visų jėgų ir entuziazmo, ir nesinorėjo grįžti atgal arba tiesiog sėsti į lėktuvą ir taip pasiekti savo kelionės tikslą?
Tokios kelionės visada kažkiek iš tavęs išsunkia jėgų, bet grįžus ir išsiilsėjus jos grįžta, o visi įspūdžiai ir nuotykiai nutikę kelionėje pasilieka tavyje ilgai. Kaip sakoma, ką gauni kelionėje, niekada to nenusipirksi už jokius pinigus.
Grįžti norėjosi tik po to, kai jau pasiekėme savo tikslą – Italiją. Tikslo siekti visada būna linksmiau – grįžti jau pramintais keliais, liūdniau. Apie lėktuvą, su kuriuo greit pasiektume savo kelionės tikslą niekada negalvojome. Jei jau pasirenki taip keliauti, reikia sukaupti visas jėgas ir finišuoti.
– Ar dar kartą keliautumei autostopu, ar rinktumeis kitas priemones tikslui pasiekti?
Po šios kelionės autostopu keliavau dar daug kartų. Tačiau ši kelionė dar labiau įtvirtino mano norą keliauti autostopu. Šiuo metu galvoju apie panašią kelionę į Maroką, o ateityje ir pabandyti per keletą metų įveikti maršrutą aplink pasaulį.