Vaikinas į tolimąją šalį išvyko trims mėnesiams. Berisso miestelyje (maždaug 30 km. nuo Buenos Aires) jis atlieka praktiką lietuvių bendruomenėje, moko lietuvių atžalas, gimusias jau Argentinoje, lietuvių kalbos ir tradicijų.

Arnas sutiko pasidalyti pirmaisias įspūdžiais iš Argentinos lietuvių gyvenimo.

„Nemunas“ – seniausia lietuvių institucija visoje Pietų Amerikoje, įkurta dar 1909 m. ir šiandien skaičiuojanti jau šimtametes tradicijas. Kaip jie gyvena? Kaip pavyko išsaugoti lietuvybę tiek daug metų, būnant už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Kodėl jie nori išsaugoti lietuvybę? Ką jiems reiškia Lietuva?

Argentinos lietuviai
Gavau neeilinę progą, dar būdamas Vilniaus universiteto studentu, šioje bendruomenėje atlikti trijų mėnesių praktiką ir padėti lietuvių bendruomenėje skleisti lietuviškąsias vertybes. Dar nuo mokyklos laikų labai mėgau lietuvių kalbą, o dalyvaudamas visuomeninėje veikloje turėjau progą prisidėti prie lietuvybės skatinimo dar daugiau, visos Lietuvos ir užsienio šalių mastu rengti programą „Kalbą kuriu AŠ“, kuri buvo skirta moksleiviams ir į kurią įsitraukė daugiau nei 10 tūkst. dalyvių.

Ir štai, aš esu čia, Argentinos lietuvių bendruomenėje, kuri per pirmąsias savaites jau spėjo tapti antrąja šeima, kurią labai myliu. Straipsnių ciklas „Lietuva Argentinoje“, skirtas parodyti, kaip išsaugoti lietuvybę ir meilę tėvynei tam neturint išskirtinių sąlygų.

Tautiniai šokiai – bendruomenės variklis

Kalbančių lietuviškai čia nėra daug, nes daugelis bendruomenės narių jau gimę čia, Argentinoje, o mokytis kalbą čia nėra gerų sąlygų, nors pamokos vyksta kiekvieną savaitę. Tačiau lietuvybę ir gilias tradicijas padeda išsaugoti tai, kam žodžių nereikia. Kiekvieną savaitę vyksta intensyvios Lietuvos tautinių šokių repeticijos, į kurias susirenka daugiau nei pušimtis jaunuolių, atėjusių čia vien tik savo noru, niekieno neverčiami.

Argentinos lietuviai
Matant, kaip vyksta repeticijos, pasidaro šiek tiek gėda, kad tik būdamas čia pradedi mokytis to, ką kiti moka neįtikėtinai gerai. Šokių kolektyve šoka visi: nuo vaikų, dar neturinčių net dešimties metukų iki senjorų, kurie Lietuvą dar prisimena iš tėvų pasakojimų. Visi čia jaučiasi kaip namuose ir visi – lyg viena didelė šeima, kuri kartu vakarienauja, leidžia laisvalaikį, dalyvauja įvairiose šventėse, koncertuose, mini Lietuvai svarbias dienas.

Kartais atrodo, kad čia lietuvybė stipresnė nei pačioje Lietuvoje.

Lietuvybė per mikrofoną

„Ecos de Lituania“ (isp. „Lietuvos aidai“) – ispanų kalba vedama laida visiems Pietų Amerikos lietuviams, kurie nepamiršo savo šaknų ir nori apie Lietuvą girdėti kuo daugiau. Kiekvieną penktadienį rengiamoje laidoje teko dalyvauti ir man, kalbėti visiems lietuviams, esantiems čia, už 13 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos. Jausmas – neapsakomas, kai žinai, kad tavęs klauso tavo kraštiečiai, kurie per tiek laiko nepamiršo, iš kur yra kilę.

Argentinos lietuviai
Džiugu matyti, su kokiu dideliu noru ir užsidegimu ruošiamasi laidoms ir kaip jos su tuo pačiu begaliniu užsidegimu yra vedamos. Niekieno nefinansuojama laida kuriama vien dėl didelio noro skleisti lietuvybę, raginti nepamiršti savo gimtojo krašto ir įsitraukti į lietuvių bendruomenių veiklas. Radijo laidoje pasakojama apie Lietuvos istoriją, organizuojamas šventes, laidos eteryje skamba lietuviškos dainos, dalijimasi lietuviškų patiekalų receptais. Taip pat kalbama apie sportą, lietuviškas tradicijas ir papročius.

Palikti Tėvynę ir išplaukti ten, kur niekada nebuvai

Kiekvienais metais Argentinoje, Berisso mieste, vyksta imigrantų šventė, trunkanti visą mėnesį. Šis miestas – imigrantų miestas, jame veikia virš 20 imigrantų bendruomenių, besistengiančių išlaikyti savo valstybės tradicijas.

Viena iš gražiausių šventės akimirkų – istorinių faktų atkūrimas. Skirtingų šalių imigrantai, persirengę senais drabužiais, laivu atplaukia į Berisso uostą, kaip kadaise atplaukė jų tėvai, seneliai, proseneliai. Susirinkusi kelių tūkstančių žiūrovų minia su nekantrumu laukia, kada imigrantai pasieks krantą.

Ašaros akyse žmonių, dar prisimenančių tėvų pasakojimus, kaip jie turėjo palikti savo gimtinę, atsisakyti savo namų, giminaičių ir išplaukti į ten, kur niekada nebuvo buvę nei jie, nei jų artimieji. Tada supranti, kaip sunku netekti to, kas artima, kas brangu ir taip gerai pažįstama. Tai – Tėvynė, tai – namai, kurių kažkada netekai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (191)