Vaikinas į tolimąją šalį išvyko trims mėnesiams. Berisso miestelyje (maždaug 30 km. nuo Buenos Aires) jis atlieka praktiką lietuvių bendruomenėje, moko lietuvių atžalas, gimusias jau Argentinoje, lietuvių kalbos ir tradicijų.
Arnas sutiko pasidalyti pirmaisias įspūdžiais iš Argentinos lietuvių gyvenimo.
„Nemunas“ – seniausia lietuvių institucija visoje Pietų Amerikoje, įkurta dar 1909 m. ir šiandien skaičiuojanti jau šimtametes tradicijas. Kaip jie gyvena? Kaip pavyko išsaugoti lietuvybę tiek daug metų, būnant už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Kodėl jie nori išsaugoti lietuvybę? Ką jiems reiškia Lietuva?
Ir štai, aš esu čia, Argentinos lietuvių bendruomenėje, kuri per pirmąsias savaites jau spėjo tapti antrąja šeima, kurią labai myliu. Straipsnių ciklas „Lietuva Argentinoje“, skirtas parodyti, kaip išsaugoti lietuvybę ir meilę tėvynei tam neturint išskirtinių sąlygų.
Tautiniai šokiai – bendruomenės variklis
Kalbančių lietuviškai čia nėra daug, nes daugelis bendruomenės narių jau gimę čia, Argentinoje, o mokytis kalbą čia nėra gerų sąlygų, nors pamokos vyksta kiekvieną savaitę. Tačiau lietuvybę ir gilias tradicijas padeda išsaugoti tai, kam žodžių nereikia. Kiekvieną savaitę vyksta intensyvios Lietuvos tautinių šokių repeticijos, į kurias susirenka daugiau nei pušimtis jaunuolių, atėjusių čia vien tik savo noru, niekieno neverčiami.
Kartais atrodo, kad čia lietuvybė stipresnė nei pačioje Lietuvoje.
Lietuvybė per mikrofoną
„Ecos de Lituania“ (isp. „Lietuvos aidai“) – ispanų kalba vedama laida visiems Pietų Amerikos lietuviams, kurie nepamiršo savo šaknų ir nori apie Lietuvą girdėti kuo daugiau. Kiekvieną penktadienį rengiamoje laidoje teko dalyvauti ir man, kalbėti visiems lietuviams, esantiems čia, už 13 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos. Jausmas – neapsakomas, kai žinai, kad tavęs klauso tavo kraštiečiai, kurie per tiek laiko nepamiršo, iš kur yra kilę.
Palikti Tėvynę ir išplaukti ten, kur niekada nebuvai
Kiekvienais metais Argentinoje, Berisso mieste, vyksta imigrantų šventė, trunkanti visą mėnesį. Šis miestas – imigrantų miestas, jame veikia virš 20 imigrantų bendruomenių, besistengiančių išlaikyti savo valstybės tradicijas.
Viena iš gražiausių šventės akimirkų – istorinių faktų atkūrimas. Skirtingų šalių imigrantai, persirengę senais drabužiais, laivu atplaukia į Berisso uostą, kaip kadaise atplaukė jų tėvai, seneliai, proseneliai. Susirinkusi kelių tūkstančių žiūrovų minia su nekantrumu laukia, kada imigrantai pasieks krantą.
Ašaros akyse žmonių, dar prisimenančių tėvų pasakojimus, kaip jie turėjo palikti savo gimtinę, atsisakyti savo namų, giminaičių ir išplaukti į ten, kur niekada nebuvo buvę nei jie, nei jų artimieji. Tada supranti, kaip sunku netekti to, kas artima, kas brangu ir taip gerai pažįstama. Tai – Tėvynė, tai – namai, kurių kažkada netekai.