Uoslę užplūsta rožių žiedlapių, šviežių mėtų, spaudžiamų apelsinų sulčių, kepamų riešutų ir prieskonių kvapas. Jis susimaišo su šviežios mėsos, asiliukų, arklių, odos dažyklų aštriais kvapais ir visiškai susuka galvą.
Ausis pasiekia gausybė garsų: maldos šauksmai Alah Akbar (liet. „Dievas yra Didis“), balak balak – asiliuko varovo prašymas praleisti jį siaura medinos gatvele su kokakolos dėžėmis, gnawa (afrikietiška muzika) ir dykumų muzikos melodijos, vietinių prekeivių pasisveikinimai Labas, Kulshi Beher (liet. „Labas, kaip gyveni?“; Maroko arabų kalboje žodis labas sutampa su lietuviškuoju), dūzgiantys dirbančių amatininkų plaktukai, vaikų, grįžtančių iš mokyklos, klegesys...
O kiek čia europietį šokiruojančių vaizdų: ant prekystalių karštyje kabančios kupranugarių, avių galvos ir kitos kūno dalys, mėsininkai, viščiukams kertantys galvas (baisus pojūtis vegetarams), marokietiškų grožybių blizgesys... Užsisakau tradicinės Maroko mėtų arbatos (net ir paprašius su mažai cukraus, ją atneša beprotiškai saldžią) ir stebiu vietinį gyvenimą kaip autentiškiausią kino filmą.
Stebina apsikabinantys ir besibučiuojantys vyrai (tokia Rytų kraštų tradicija), su pirkiniais skubančios Maroko moterys, grožį paslaptingai gaubiančios skaromis, garsiai besiderantys prekeiviai, arklių ar asiliukų traukiami vežimai su prekėmis, iš vietinės kepyklos duoną ir kepinius ant galvos nešantys vaikai.
Tik mobiliųjų operatorių parduotuvės ir palydovinės antenos primena, kad vis dėlto tai šie laikai. Tai ir yra Maroko žavesys, toks tikras, autentiškas, visiškai užburiantis ir paskandinantis įspūdžių jūroje... Šiaurės Afrikos šalis Marokas nuo Ispanijos nutolęs vos keliolika kilometrų, iš Tarifos Ispanijos pietuose iki Tanžero Maroko šiaurėje galima atplaukti vos per 35 minutes, bet europietiškumo čia nedaug.
Net ir 44 metus trukusi ispanų ir prancūzų kolonizacija nepadarė tokios stiprios įtakos. Nuolat jautiesi lyg keliautum po visiškai kitokios kultūros, religijos ir tradicijų šalį. Marokas apdovanotas nuostabia gamtos įvairove. Čia gali pakeliauti po Sacharos smėlynų platybes, kopti į Rifo ir Atlaso kalnus (aukščiausia viršukalnė Tubkalio kalnas siekia 4167 m), pasimaudyti Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno bangose ir net paslidinėti vadinamojoje Mažojoje Šveicarijoje – Ifran slidinėjimo kurorte.
Klimatas šioje šalyje taip pat puikus: nepaprastai daug saulės, šilumos, žiemos trumpos, nors kartais gali būti vėsokos ir lietingos. Idealiausias laikas vykti į Maroką – pavasaris, kai viskas žydi, žaliuoja ir dar nėra taip karšta kaip vasarą (kai temperatūra kai kur siekia net 50 °C).
Spalvingi Maroko miestai ir turgūs, įdomi architektūra, turtinga istorija, autentiški riad (tradiciniai viešbučiai su vidiniais kiemais), nuostabus maistas, gausybė festivalių, žmonių šiluma ir atvirumas, visiškai kitoks gyvenimo būdas, modernios ir senosios kultūrų derinys – visa tai traukia keliautojus iš visų pasaulio kampelių.
Bus tęsinys
