Lietuvos nacionaliniai parkai, pasižymintys nepaliestais žaliais kraštovaizdžiais, senoviniais miškais ir turtingu kultūros paveldu, pagaliau sulaukė dėmesio, kurio nusipelnė, o „Lonely Planet“ savo sąraše „Best in Travel 2025“ šalį paskelbė viena geriausių pasaulio vietų, rašoma portale.
Tiesa, šis apdovanojimas nenustebino „Keliauk Lietuvoje“ vadovės Olgos Gončarovos.
„Lietuva yra neatrastas Europos brangakmenis, – „Euronews“ aiškina ji. – Čia nėra jokio perdėto turizmo, tik gamtos grožis ir kultūrinis autentiškumas.“
Lietuvos nacionaliniai parkai – kuris geriausias gamtai, žygiams ir maudynėms?
Penki Lietuvos nacionaliniai parkai – tai turtingas šalies paveldas, biologinė įvairovė ir tvaraus turizmo siekis: nuo istorinių ežerų nusėtų regionų netoli sostinės Vilniaus iki plačių pajūrio kopų bei senovinių miškų.
„30 proc. Lietuvos teritorijos užima miškai, – pažymi O. Gončarova. – Infrastruktūra kasmet vis labiau tobulėja, dabar turime daugiau nei 150 skirtingų takų, kuriais žmonės gali keliauti pėsčiomis.“
Kiekviename parke dera gamta ir istorija, o maži kaimeliai išsidėstę šalia vešlių kraštovaizdžių, kuriuose gausu retų augalų bei gyvūnijos.
Nuo prieinamo Trakų istorinio nacionalinio parko žavesio iki UNESCO saugomų Kuršių nerijos kopų – šie parkai siūlo lėto keliavimo patirtį keliautojams, norintiems pabėgti nuo labiau perpildytų Europos vietų.
Trakų istorinis nacionalinis parkas: pilys ir plaukimas baidarėmis
Į UNESCO sąrašą įtrauktas Trakų nacionalinis parkas – mažiausias Lietuvoje (82 kv. km) – tai žavus istorijos, ežerų ir vešlių miškų derinys.
Parke dominuoja Trakų salos pilis – viduramžių tvirtovė ant Galvės ežero, kuri lankytojus traukia ištisus metus. Vos už 700 metrų į pietus nuo jos stūkso įspūdį keliančios Pusiasalio pilies liekanos, papildančios istorinį parko žavesį intrigos sluoksniu. Apie 20 proc. parko teritorijos sudaro ežerai, todėl šiltuoju metų laiku Galvės ežeras tampa gyvu baidarių ir kanojų irklavimo centru.
Parkas taip pat turi ypatingą reikšmę kaip viena iš seniausių Lietuvos saugomų teritorijų, kurioje gamtosauga derinama su paveldo išsaugojimu.
Trakuose stovi tradiciniai mediniai namai, pastatyti karaimų architektūros stiliumi. Čia lankytojai gali susipažinti su unikalia Lietuvos kultūrine mozaika ir paragauti vietinių skanėstų, pavyzdžiui, kibinų – kepinio, kurį karaimų bendruomenė pradėjo gaminti prieš kelis šimtmečius.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas – paukščių stebėjimui
Keliaukite į vakarus, į Kuršių nerijos nacionalinį parką, ir atraskite laukinę Baltijos jūros pakrantės pusę, kurią O. Gončarova portalui apibūdino kaip „labai unikalią“. Ši UNESCO pasaulio paveldo vietovė driekiasi palei siaurą smėlio juostą, skiriančią Kuršių marias nuo Baltijos jūros.
Jis gerai žinomas dėl aukštų kopų, pakrantės pušynų ir tradicinių žvejų kaimelių. Parkas taip pat yra retų paukščių rūšių prieglobstis, todėl tai yra puiki vieta paukščių stebėtojams ir laukinės gamtos entuziastams.
Lankytojai gali pasivaikščioti po didžiausias Europoje judančias kopas, vadinamąsias Mirusias kopas, kuriose judantis smėlis per šimtmečius palaidojo ištisus kaimus. Kuršių nerija taip pat garsėja gintaro, kartais vadinamo Baltijos auksu, telkiniais, iš kurių vietiniai gyventojai ištisas kartas gamina papuošalus ir kitus dirbinius.
Žemaitijos nacionaliniame parke – legendomis apipinti ežerai
Šiaurės vakarų Lietuvoje esantis Žemaitijos nacionalinis parkas – tai vieta, kur susilieja gamta, mitologija ir istorija. Šiame parke, kurio pagrindą sudaro legendomis apipintas Platelių ežeras, atsiveria nežemiški kraštovaizdžiai, vietinių gyventojų teigimu, apipinti legendomis.
Dieną ežeras traukia maudytis, plaukioti baidarėmis ar važinėti dviračiais vaizdingomis pakrantėmis. Prie smėlėtos bei seklios pakrantės, kur įrengta žaidimų aikštelė, tinklinio ir krepšinio aikštelės, gausiai lankosi šeimos.
Visgi raminančio grožio ežeras naktimis įgauna grėsmingesnį pavidalą. Vietos legendos įspėja, kad vakarais nereikėtų maudytis, kai iš ežero gelmių sklinda dejonės ir pasakojimai apie ilgaplaukes miško dvasias. Nesvarbu, ar tuo tikite, ar ne, bet visa tai tik dar labiau sustiprina folkloru alsuojančią atmosferą, dėl kurios Žemaitija yra tokia intriguojanti vietovė.
Be gamtos grožio, parke esančiame Šaltojo karo muziejuje galite daugiau sužinoti apie tamsų istorijos skyrių. Buvusioje sovietų raketų bazėje įsikūrusiame neįprastame muziejuje galima išvysti laikus, kai grėsė branduolinė grėsmė.
Aukštaitijos nacionaliniame parke – tradiciniai amatai ir papročiai
Aukštaitijos nacionaliniame parke, seniausiame Lietuvos nacionaliniame parke, driekiasi ežerai, miškai ir tradiciniai kaimai. Šalies šiaurės rytuose esančiame parke yra daugiau kaip 100 ežerų, sujungtų upeliais bei upėmis, todėl čia galima plaukioti baidarėmis, maudytis ir užsiimti vandens sportu.
Viena iš Aukštaitijos vietų, kurią būtina aplankyti, yra Ladakalnis – istorinė kalva, nuo kurios atsiveria nuostabi šešių aplinkinių ežerų panorama.
Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausias Lietuvos miškas
Dzūkijos nacionalinis parkas yra didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje (697 kv. km) ir plačiausias šalies miškas. Šis didžiulis nacionalinis parkas pasižymi įvairialypiu kraštovaizdžiu: pelkėmis, vidaus kopomis, pelkėmis ir pušynais. Dzūkija, garsėjanti turtinga biologine įvairove, taip pat traukia paukščių stebėtojus.
Nuo balandžio iki rugsėjo Dzūkijos miškai gyvena paukščių giesmėmis. Merkio slėnyje skamba karklažvirblių balsai, virš Ūlos upės skraido karališkieji šarkiai, o upės pakrantėse dažnai peri juodieji gandrai ir gandrai.
Mėgstama Dzūkijos tradicija – grybavimas, ypač rudenį. Lankytojai gali prisijungti prie žygių, kuriuos veda vietiniai gyventojai ir dalijasi žiniomis apie miško valgomuosius grybus bei kultūrinę jų reikšmę Lietuvoje.
