Fotografuočiau iš šalutinių kelių, kiemelių ar tiesiog pakelėje vis iššokančių motorolerių vairuotojus. Niekada, kaip Vietname ir priklauso, nesivarginančius įsitikinti, ar kam nors neužkirto kelio.
Įamžinčiau pagyvenusias iki kelių į apsemtus jaunų ryžių laukus įbridusias ir nuolat palinkusias moterėles, apsirengusias kelnėmis, megztiniais ir striukėmis, galvas apsidengusias tradicinėmis, jau turbūt trečią tūkstantį metų skaičiuojančio dizaino, šiaudinėmis kepurėmis. Fotografuočiau tingiai tuose pačiuose laukuose gulinčius įspūdingo dydžio vandens buivolus bei buivoles ir jiems grakščiai šokančias sniego baltumo vandens gerves su gervinais. Gal patykočiau ir kokio senuko, sustojusio nusičiurkšti į tuos pačius laukus.
Mano nuotraukų galerija neapsieitų be rudų apkerpėjusių Hojano senamiesčio namų stogų. Tų su po lietaus sezono gerokai nublukusiomis tradicinės geltonos spalvos sienomis. Nuotraukose atsidurtų begalybė kavinių ir parduotuvių darbuotojų, nenuilstamai kviečiančių pas juos užeiti. Fotografuočiau naktines įvairiaspalviais popieriniais žibintais papuoštas gatves, atrodančias lyg iš turistinio lankstinuko.
Nepraleisčiau upių, aplipusių žvejais, valtimis ir žvejybiniais tinklais, neramios Pietų Kinijos (Viename vadinamos Rytų) jūros bangų ir horizonte nenumaldomai artėjančio lietaus paslepiamų salų. Privalėčiau įamžinti moteriškę, paplūdimyje siūlančią nusipirkti dešimtis pigių apyrankių, miniatiūrinių Budos statulėlių, magnetukų su Ho Ši Mino ar kūjo ir pjautuvo atributika. Besiartinančio lietaus fone ji ilgai šypsotųsi, žiūrėdama tiesiai į akis, ir įkalbinėtų, nesutikdama pripažinti fakto, kad tų niekučių jums niekada nereikėjo ir nereikės.
Nuotraukose atsidurtų ir lietus, malšinantis dienos karštį iki vietiniams ir man jau vėsių plius 25 laipsnių šilumos, pirmaisiais lašais jau genantis poilsiautojus atgal į jų viešbučius. Jis neišgąsdina tik vietinių. Trumpam sustoję ir pasislėpę po lietaus apsiaustais, jie toliau tęs savo kelionę motoroleriais. Pasinaudočiau ta akimirka ir nufotografuočiau juos visus, susispietusius į krūvą po suplyšusiu stogeliu.
Užfiksuočiau pakelės kavinukėse, staiga prisigrūstose lietaus išsigandusių turistų, sėdinčių ramių vietinių, tingiai gurkšnojančių be proto stiprią vietnamietišką kavą „kafe den“ ir dėl užklupusio lietaus leidžiančių sau užsisakyti po antrą puodelį kavos, veidus.
Tykočiau portretų gatvėse. Kas, visą laiką aktyviai gestikuliuodamas, kažką aiškina šalia važiuojančiam kaimynui, kas, kalbėdamas telefonu, geba viena ranka mikliai manevruoti nesibaigiančiame eismo sraute.
Pilna kortele suskaitmenintų akimirkų važiuočiau atgal lietuj lyjant ir džiaugčiausi naujai atrastu malonumu minti dviratį pliaupiant šiltiems lašams. Linksmybės ir džiaugsmingas ruošimasis ryžių laukuose tęsiasi net ir per lietų.
Laukia Tet - Naujųjų metų šventė. Jos metu ir dar savaitė po jos Vietname yra šventinės. Šalyje nedirbs beveik niekas. Net dauguma restoranų ir parduotuvių užsidarys, paženklindamos turistams mažiausiai tinkamą metą Vietnamui lankyti. Tai tarsi dešimties dienų ilgumo Kalėdų diena Lietuvoje.
Fotografuočiau pakeles ir gatves, jau puošiamas gausiai parduodamomis gėlėmis ir vidutinio didumo arba visai mažais vazoniniais mandarinų medžiais. Jie čia puošiami vietoje mums įprastų Kalėdų eglučių. Po visą šalį juos transportuoja didžiuliais sunkvežimiais, paskui perkelia ant motorolerių ir jais išvežioja po apylinkes. Dauguma kaimo keliukų tokie siauri, kad jokia kita transporto priemonė juose netilptų, o mandarinų medžiai taip ir nepasiektų jų laukiančių vietinių.
Gatvėse vis garsiau ir ilgiau skamba vietinė muzika, kai kurios įstaigos, parduotuvės ar restoranėliai užsidaro atostogoms nė nelaukdami ateinančio trečiadienio, oficialiosios atostogų pradžios. Vietnamiečiai mane žavi savo ir kitiems azijiečiams būdingu paslaptingumu sugebantys išlaikyti kone idealią pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Daugumai jų priklauso maži individualūs verslai, dažnai įkurti tame name, kur ir gyvenama.
Įamžinčiau šeštadienių ir sekmadienių rytus, mažai besiskiriančius nuo likusių darbo savaitės dienų rytų. Vieną pirmadienį gali sutikti uoliai dirbančius vietnamiečius, kai tuo tarpu kitą aptiksi juos švenčiančius kokią mano vakarietiškai akiai nesuprantamą šventę, kuriai būtina pasidabinti kostiumu, stalus padengti baltomis staltiesėmis ir garsiai klausytis trankios muzikos. Bandyčiau nufotografuoti tą trapią pusiausvyrą, ne retai imančią ir tiesiog subyrančią.
Gaila, nemoku fotografuoti. Imčiau ir užkonservuočiau visą Vietnamą nesuskaičiuojamuose skaitmeninio aparato atminties gigabaituose.
