Net ir mūsų interviu vyko tuomet, kai Marius keliavo po Los Andželą. Bet apie šio nutrūktgalvio nuotykius pradėkime nuo pat pradžių.
Nori nuskristi ir į kosmosą
„Mano gyvenimo kelionė prasidėjo 1993 metais balandžio 3 dieną. Nuėjau ir išgyvenau tikrai nemažai, o pasaulis yra aplink mus ir visai šalia. Tikiu, kad kada nors turėsiu galimybę išskristi ir į kosmosą“.
Vaikinas prisistato Mariumi Lucka, nors jo pavardė kita. Tiesiog paauglystėje tėvai patarė, kad nereikia internete viešinti savo asmeninių duomenų, tad Marius susigalvojo pavardės slapyvardį.
Vaikinas kai kuriems vakarėlių liūtams ir panteroms turėtų būti gerai pažįstamas iš organizuojamų išskirtinių „Pudra“ vakarėlių.
Po mokyklos – į Vietnamą
„Po mokyklos niekur nestojau, tad mano kelionė tapo pretekstu kažkur iškeliauti. Tėvai nebuvo dideli kelionių mėgėjai, tačiau sužinoję apie mano planus, neatkalbinėjo. Išvykau į Pietryčių Aziją, kur patyriau daugybę nuotykių. Po gyvenimiškos patirties Vietname, grįžęs į Lietuvą pradėjau dirbti viename Kauno naktiniame bare. Rūpinausi reklama, vadinamuoju „face-control“ (išvaizdos kontrole – red. pastaba), organizuodavau vakarėlius ir stačia galva svaiginausi viskuo, kas teikė malonumą. Man patiko taip gyventi“, – prisipažįsta jaunas vaikinas.
Pavargo nuo blizgučių ir naktinio šurmulio
Tačiau galiausiai šurmulys, blizgučiai, muzika, triukšmas, audringas gyvenimas Marių privertė susimąstyti.
„Sustojau, įsiklausiau ir supratau, kad nieko nebus, turiu išvažiuoti. Ilgai galvoti, kur trauksiu nereikėjo – Vietnamas man kaip antri namai. Turėjau kelis šimtus eurų ir viltį, kad kažkam gali patikti mano internetinio tinklaraščio idėja. Parašiau projekto aprašymą ir pasiūliau kelioms įmonėms. Jos susidomėjo“, – apie projekto užuomazgas kalbėjo Marius.
„Tikėjau, kad esu ne šiaip sau žmogus, nors tai ir nebuvo arogancija, ar kažkas panašaus... Tiesiog tai buvo meilė sau, meilė pasauliui ir gyvenimui. Ta meilė mane ir išgelbėjo, o sėkmė lydėjo kiekviename žingsnyje. Daiktų, galima sakyti, nesidėjau. Žinojau, kad keliauju ten, kur šilta, tad užtenka šortų, maikutės, apatinių, kojinių ir kedų. Azijoje viską galima nusipirkti už kelis dolerius, todėl sukti galvos dėl to, ką turėčiau su savimi pasiimti tikrai nereikėjo“.
Kelionės pradžia – bokso stovykloje
Mariaus kelionė su dar 3 draugais prasidėjo Tailande, Ko Phangan saloje, kur vyko bokso stovykla. Kodėl būtent ten? Vaikinas prijaučia koviniam sportui, daug metų lankė kudo, bokso, imtynių treniruotes. Ten jie sportavo 2 savaites.
Paklausus, kaip vyko kelionė, Marius juokiasi ir priduria, kad kuo tik jie nekeliavo: „Kartais keliaudavome automobiliais, pėsčiomis, autostopu, o kartą 40 valandų plaukėme surūdijusiu laiveliu per atvirą vandenyną“.
Po bokso treniruočių ketvertas leidosi į Bankoką, o iš ten jau laukė skrydis į Manilą. Vėliau, užsukant į įvairias salas, galiausiai jie pasiekė Poerto Princesą. Iš ten vėl skrydis. Šįkart į Vietnamą.
„Kažkokio kelionės plano nebuvo, mėgstu rašyti, tad pagalvojau, jog galėsiu tam skirti daugiau laiko keliaudamas. Iš esmės visas planas atrodė taip: sukurti filmuotų vaizdų, nuotraukų ir literatūros medžiagą“, – užsimena Marius.
Tikroji kelionė – likus vienam
„Mano klaida, kad keliavau su 3 komandos draugais, todėl labai pavargau jau per pirmą mėnesį. Visgi, geriau pažinau savo kitą draugą, su kuriuo Lietuvoje tiek daug nebendraudavome. Iš esmės kelionė viską sustatė į savo vietas.
Į pirmą kelionę iškart po mokyklos iškeliavau vienas – į nežinią, į „niekur“. Kai dabar apie tai pagalvoju, buvau gal kiek kvailas, bet kažkas mus saugo. Apskritai vienatvė labai geras dalykas, nereikia jos bijoti ar nuo jos bėgti.
Mūsų didžiausias blogis yra tai, kad bijome savęs ir savo vidaus, todėl tokiose kelionėse susipažįsti su tikruoju savimi. Taip giliai, po oda. Ir jei išmoksti save suprasti, tada gyventi geriau“, – apie kelionės įspūdžius kalbėjo jaunuolis.
Šiai kelionei Marius buvo susitaupęs pinigų, tačiau visgi visos santaupos tiesiog tirpte tirpo ir vieną dieną Marius atsibudo be skatiko kišenėje. Teko ieškotis darbo.
Tikros nuotykių kelionės – ne „Kempinski“ mėgėjams
Pingant lėktuvų bilietams, technologijoms kasdien tampant vis išmanesnėms, pasaulis „traukiasi“. Tai, kas buvo vakar tolima ir sunkiai įmanoma, kitą dieną jau tampa ranka pasiekiama. Kaip ir, pavyzdžiui, vis labiau populiarėjantis kelias į Santjago de Kompostelą ar kelionės aplink pasaulį. Vieniems tai tiesiog mainstream‘as, populiarumo banga, su kuria jie plaukia, kitiems – gyvenimo iššūkis.
Marius sutinka, kad kelionės vilioja visus, tačiau ne kiekvienas gali ryžtis ilgesniems nuotykiams.
„Visos kelionės skirtingos, tačiau jeigu skraidai sraigtasparniais, naktis leidi „Kempinski“ viešbučiuose ir gimei auksiniame lopšyje, tokios kelionės tau nelabai patiks. Man nereikia minkštos lovos, didelio balkono. Aš tiesiog galiu nukristi pievoje su vorais, knarkti, kiek širdis geis. Man nereikia valgyti restorane, mieliau pavalgysiu gatvėje su vietine močiute. Mano kelionės tikrai ne rožėmis klotos, jose aš neatostogauju: ieškau, tyrinėju, bendrauju su savimi ir aplinka, bandau suprasti, kodėl yra taip, o ne kitaip“, – atviravo pašnekovas.
Kelionės sunkumai – džiaugsmas ir neįkainojama patirtis
Kalbėdamas apie kelionėje patirtus sunkumus, vaikinas juos vertina nevienareikšmiškai. Viena vertus, sunkumai yra džiaugsmas, ko namuose nepatirsi.
„Pradžioje pasitaiko, kad tave apvagia, apgauna ir t. t., bet į viską reikia žiūrėti pozityviai ir ta energija tave lydės. Per visas keliones supratau vieną dalyką – toli keliauti nereikia, kad rastum atsakymus, kurių ieškai. Viskas slypi mumyse. Vienas protingas žmogus yra pasakęs: „Mumyse snaudžia dievai“. O aš galvoju, kad vandenynas visur žydras, smėlis prie visų jūrų baltas, tik vienur kitur baltesnis, bet laikui bėgant tai pradeda nebestebinti ir vaizdai laimės nebeteikia. Viskas iš esmės vienoda“, – apie savo keliones kalbėjo Marius.
„Viskas panašu į tai, ką matome kine: dideli automobiliai, spalvoti žmonės, o pačiame miesto centre nešviečia saulė, kadangi smogas didžiulis. Lapkričio pradžioje, arba spalio pabaigoje turėčiau keliauti į Naująją Zelandiją ir toliau tęsti savo penkmečio kelionę“, – apie tolimesnius kelionės planus kalbėjo Marius.
Starkus ir Radzevičius – geri bičai
Pasiteiravus, ar kelionių įspūdžių nenuguls į knygą, kaip, pavyzdžiui, Manto Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės, vaikinas teigė, kad knyga bus.
„Tikiuosi, kad jau pavyks parašyti šiais metais. Tai nebus knyga vien apie keliones, o apskritai apie patirtus įspūdžius. M. Starkus ir V. Radzevičius yra geri bičai, smagiai leidžiantys laiką. Jie reikalingai Lietuvai. Tai nors šioks toks kitų kultūrų ir gyvenimo būdo pliūpsnis visiems žiūrovams“.
Gyvenkite taip lyg tai būtų paskutinė Jūsų diena
„Patarimas paprastas – laikas nestovi vietoje. Gyvenimas yra nuostabi dovana ir reikia jį gyventi. Reikia svajoti ir sekti savo svajonės link. Reikia tyrinėti ir džiaugtis, nes vieną dieną viskas gali baigtis. Pažinti žmogų yra nerealus jausmas. Tu vis kažką sutinki. O iš bet kurio žmogaus gali kažko ir išmokti. Juk smagu ir jį išklausyti. O ką jau kalbėti apie tai, kai gali jam padėti! Mes pakeliui į Bankoką. Gulime kelto denyje ant grindų ir mėgaujamės iš po laivo tyškančio vandens melodija. Pažinome čia daug žmonių. Labai skirtingų ir įvairių. Ir tai mane daro laimingu“, – kelionės įspūdžiais užbaigė Marius.