Vanuatu apkeliavęs Julius: apie vietinių pragarą tikrame rojaus kampelyje

Vanuatu – salų valstybė Ramiajame vandenyne. Tai vieta, kur viskas skamba, atrodo ir tikrai yra egzotiška. Vietoje nenusėdintis, daug su draugais keliaujantis Julius Cvekelis ir yra tas žmogus, kuris kelionėse ieško kažko... kitokio, tikro, nepaliesto ir nesupopsinto. Sako Vanuatu salose sugebėjo tai rasti.

Taip pat skaitykite: JAV apkeliavęs Jonas: lietuvius puikiai žino net Alkatraso kalėjime

arba: Aliaskoje įsidarbinę kauniečiai: didžiausias pavojus čia - ne meškos, o besaikis žolės rūkymas ir alkoholis

Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi!

Julius buvo visai neseniai grįžęs iš kelionės po Japoniją, kai jo akys užkliuvo už publikacijos apie Vanuatu salas. „Mane sužavėjo vietinių aborigenų portretai, istorijos. Taip pat, nežinau kodėl, tačiau mane labai sudomino kanibalizmo papročiai ten“, - pasakojo vaikinas. Po kiek laiko kartu su dar trimis draugais: Aušriu, Lina ir Tomu jau pakavosi mantą. Anot Juliaus kelionė nebuvo suplanuota nuo A iki Z, nes ten nėra nei tikslių tvarkaraščių, kainų, todėl sunku kažką planuoti, ypač dar būnant Lietuvoje.

Dabar, sėdėdamas ir gerdamas arbatą čia, jau spėjusioje paniurti ir papilkėti Lietuvoje, vaikinas apie kelionę pasakoja taip nuosekliai ir spalvotai, kad galima pajusti Ramiojo vandenyno bangų mūšą. „Apie Vanuatu galima pasakoti dvejopai: kaip apie spėjusią civilizuotis arba ne“ – sako J. Cvekelis. Salose yra galimybė pamatyti įvairių, prabangių viešbučių, restoranų, mašinų, o persikėlus per upę, ar paskridus lėktuvu tu gali atsidurti džiunglėse, kur karaliauja aborigenai, o elektra – dar laukia savo atradimo.

Kelionės pradžioje kompanija lietuvių (Julius keliavo su dar trimis draugais – aut. past) pirmiausia aplankė garsųjį Šampano (angl. Shampagne) paplūdimį, kuris trejus metus iš eilės yra laimėjęs Ramiojo vandenyno pietų regiono (angl. South Pacific) gražiausio paplūdimio apdovanojimą. „Paplūdimys išties labai gražus, apjuostas tankiomis džiunglėmis apaugusiomis kalvomis, baltą smėlį skalauja žydras vanduo, o nuo palmių retkarčiais nukrenta kokoso riešutas, gąsdindamas kad kitas gal nukris ant galvos“, - vaizdžiai, tarsi rojaus kampelį nupasakoja Aušrius. Negana to, tuo metu, kai jaunuoliai lankėsi paplūdimyje jis buvo visiškai tuščias: „Balandis yra paskutinis lietaus sezono mėnuo ir nors skaisčiai šviečia saulė, turistai tokiu metu vykti čia dar nerizikuoja“, - paaiškina Julius.

Vėliau – kelionė tęsėsi viduryje salos esančiame džiunglių kaimelyje Vunaspef. „Apsigyvenome iš palmių pastatyme namelyje, kuriame buvo įrengti keli svečių kambariai. Draugiški besišypsantys kaimiečiai vaišino arbata, kava ir šviežiais greipfrutais“, - vietinių vaišingumą ir rūpestingumą pabrėžė Tomas. Anot J. Cvekelio, kelionės metu teko patirti daug: lipti bambukiniais tiltukais (beje, keliautojai patys išbandė savo jėgas tilto statyboje – aut. past), narplioti vieną po kito vis sudėtingėjančius džiunglių takelius, lankytis tūkstantmečio urve, kur iš karto pasitinka būrys šikšnosparnių. Kaip žinia tokios kelionės vargina, tačiau keliautojų kiekvieną vakarą laukdavo paruošta vakarienė ir... delikatesas.

„Į indaplovės purvą panaši masė – kava. Tiesa, skonis irgi panašus. Kava geriama prieš valgį ir tradiciškai tai yra vyrų gėrimas. Ši kava turi lengvų narkotinių savybių. Tad išgėrę po stiklinę lengvai apsvaigdavome ir mėgavomės įvairiomis daržovėmis, vištiena su taro ir kitais nuostabiai skaniai paruoštais patiekalais“, - tikriausiai daugeliui dabar ištįsto seilė po tokio vaikino pasakojimo.

Anot Linos, Vunaspef kaimelyje tarsi sustoja laikas. Žinoma ne tik dėl minėtojo kavos gėrimo. „Telefono komunikacijų čia nėra, keli namai turi po saulės bateriją, su kuria gali užsidegti po vieną blyškią lemputę. Puikiai miegame tyloje ant žemės patiestų čiužinių, ryte žadina gaidžiai“, - vis dar ryškiais prisiminimais dalijasi mergina. Vietiniai gyventojai – taip pat labai draugiški, o su jais susišnekėti taip pat nėra labai sunku. „Jų kalba labai įdomi. Tai tarsi visiškai primityvi anglų kalba. Kitaip sakant, jie kaip taria, taip ir rašo“, - bando paaiškinti Julius. O užmezgus pokalbius su vietiniais, galima išgristi labai įdomių ir nuoširdžių istorijų.

Štai viena, kurią J. Cvekelis užfiksavo savo kelionės dienraštyje: „Laukiame kol vietiniai gyventojai prigaudys krevečių. Tuo tarpu turiu galimybę pasikalbėti su septyniolikmečiu gidu Tonna. Visi 52 Vunaspef kaimelio gyventojai dirba turistams, tad vaikino užduotis yra atvesti turistus į šią vietą ir uždegti laužą.

„Gimiau Ambrym saloje, tačiau vos po 2 dienų po gimimo mane atidavė globėjams Vunaspef kaimelio gyventojams, nes jie neturėjo vaikų. Mano mama turbūt gavo pinigų už mane...“, - kiek nuliūdęs pasakoja Tonna. „Dažnai aplankau mamą ir tėčio kapą, nes tėtis mirė. Turiu dar 8 brolius. Mano globėjas čia kaimelyje dirba vairuotoju. Baigiau 6 mokyklos klases. Toliau nebesimokau, nes Vanuatu reikia mokėti už mokslą, neturime pinigų“, - postringauja vaikinas.

„Pas mus žmonės labai geri, draugiški, visuomet šypsosi. Tačiau kitame, netoliese esančiame, kaimelyje gyvena žmonės, kurie bendrauja su piktosiomis dvasiomis. Dieną ten saugu, tačiau mums yra tabu ten eiti naktį. Jie gali užkerėti ir tuomet pasiklysi. Arba padarys taip, kad po kelių dienų mirsi. Jei pakelsi prieš juos ranką, jie gali nužudyti ir suvalgyti“, - šiurpiai pasakoja vaikinas. Man tikrai nekyla noras eiti į tą kaimelį“.

Mėgaujantis vietinių gyventojų vaišingumu, besigrožint džiunglėse pasislėpusiais gamtos tvariniais galima pamiršti ir vieną iš svarbiausių Vanuatu apsilankymų priežasčių – kanibalizmas. „Užžėlusiais takeliais per kokosų palmių bei kakavmedžių plantacijas buvome nuvesti į džiunglėse esančią slaptą kanibalų vietą. Ten pristatyta didelių akmenų, kur daugiau kaip prieš šimtą metų vykdavo kaimo susirinkimai. Toliau priėjome akmenuotą duobę, kuri buvo naudojama kaip krosnis žmogienai kepti“ – žingsnį po žingsnio atpasakoja Aušrys.

Anot Juliaus, krosnys – labai paprastos ir jei nežinotum jų paskirties ir istorijos galėtum praeiti, nei neatkreipęs dėmesio. „Tose krosnyse buvo kepami ir valgomi priešiškos genties vyrai. Valgydavo taip pat tik vyrai. Moterų nevalgydavo, moterys taip pat nevalgydavo“, - pasakoja vaikinas.

Pasak lietuvius lydėjusio gido jau daugiau kaip šimtą metų gentys gyvena taikiai ir vieni kitų nevalgo. Taip pat dar vienas su mirtimi susijęs genčių paprotys – laidoti kaimo bendruomenės žmones stačiomis: „Vadus įkasdavo į žemę stačiomis, galvą palikdavo virš žemės. Vėliau galvą nuimdavo ir įdėdavo tarp akmenų“, - tarsi vaizdą iš siaubo filmų nupasakoja J. Cvekelis.

Kelionę vaikindavo tradiciniai genčių šokiai. Rano kaimelyje, sėdinčio šuns formos saloje gyvena dvi gentys: „small nambas“ ir „big nambas“. „Skirtumas tarp jų yra apdaruose: „small nambas“ vyrai lytinį organą įkiša į nedidelį iš palmių lapų padarytą dėklą, o „big nambas apdengia didesne pyne“, o moterys juosmenį apsijuosia lava-lava“, - aiškina Aušrys. Nors, kaip pasakoja keliauninkai, salos gyventojai nebenešioja tradicinių apdarų, tačiau turistams apsirengia ir pašoka keletą šokių. „Šokiai tikrai labai įspūdingi, užburiantys. Prieš atsisveikindami paskutinį šokį sušokome kartu. Jei sugebi atsipalaiduoti, įsijausti ir pamiršti kur ir kas esi, gali patirt įdomių išgyvenimų“, - patvirtina Lina.

Dabar, esant lietaus vis dažniau merkiamame Vilniuje sunku įtikėti, kad kažkur, už tūkstančių kilometrų Ramiojo vandenyno bangos skalauja takus, kuriais anksčiau buvo vedami žmonės į jų jau laukiančias krosnis. Sunku įtikėti, kad civilizaciją nuo civilizacijos gali skirti tik trumpa kelionė valtimi ar bambukiniu tiltu. Tačiau keturių žmonių grupelė iš Lietuvos visa tai gali paliudyti. Ir svarbiausia, kad Julius patikina, jog net tokį užkietėjusį keliautoją ir egzotikos ieškotoją kaip jis – Vanuatu sužavėjo, papirko ir nustebino. Įdomu, ar atsiras kita šalis, kuri praspjaus šių salų didybę, istoriją ir misticizmą?