Viskas atrodo labai paprasta, tereikia kiekvienoje Lietuvos mokykloje įvesti privalomus jogos užsiėmimus, o laikant egzaminą gauti vairuotojo teisėms – prie praktinės vairavimo ir teorinės dalies pridėti ir tam tikrą skaičių jogos praktikos. Bent jau indams tai padeda. Jeigu kas rytą jie ir neturi laiko jogai, tai visada bando bent prasimankštinti.
Standartinės kelionės į Indiją neapsieina be šiek tiek nuvalkioto, bet turistų labai mėgiamo „Auksinio trikampio“. Tai trys vietos, dažniausiai lankomos keliautojų, ypač tų, kurie atskrenda į Delį ir turi apie savaitę laiko Indijai. Be Delio yra aplankomas rožinis miestas Džaipūras su galingu fortu ir chrestomatinį paminklą – Tadžmahalį glaudžianti Agra. Visa tai, žinoma, yra labai įdomu ir tikrai indiška, bet negi turint tas kuklias septynias dienas, būtinai pridurkite ir Varansį, nors jis nutolęs nuo šių vietų per tūkstantį kilometrų.
Tai, ko vis mažiau yra Delyje ar Mumbajuje, išvysite Varanasyje. Elgetos, kaulėtais pirštais lyg giltinės braukančios per automobilio stiklą, šventos perkarusios karvės, kurios nesibaido net kriokiančio visureigio signalo, debesimis kylančių dulkių, kurias sukelia tūkstančiai auto ir velo rikšų, virtinės sunkvežimių ir minios įvairiomis transporto priemonėmis ginkluoti ir būtinai nuolat signalo garsumą tikrinantys eismo dalyviai.
Kadangi Varanasis laikomas švenčiausiu induistų miestu (arba Indijos šventykla), o taip pat vienu švenčiausių miestų budistams, čia suplaukia minios tikinčiųjų, kuriems svarbu bent kartą apsilankyti Varanasyje savo gyvenime ir pagarbinti deivę Šivą.
Prisipažinsiu, kad mane Varanasis taip pat sukrėtė. Ir nustebino. Norisi sugrįžti į tą maištaujantį Pasaulį ir, kad ir kaip keistai skambėtų – ramiai, neskubiai dar ir dar kartą patyrinėti šį spalvingą ir gilų lobyną.
Varanasis turi tankų, labirintais išraizgytą senamiesčio raizgalyną, kuriame galima priskaičiuoti apie 23 tūkstančius šventyklų. Jų tiek daug, nes dauguma gyventojų savo namuose turi po šventyklą, ir ne šiaip sau kokį altorėlį, o normalų, dviejų-trijų aukštų pastatą, skirtą garbinti savo dievybei, dažniausiai Šivai.
Šiukšlių kalnais užverstos siauros gatvelės, atsiduoda pelėsiu, kurį bando užmušti stiprus smilkalų aromatas. Kur yra šventasis Gangas, nuspėti nesunku, iš tos pusės atskrieja gaivus vėjelis, jeigu nesate prie vieno iš krematoriumų. Tada atskries mirties kvapas ir karštis, kylantis iš aukurų, kuriuose pleška ką tik į nirvaną panirę indai.
Vietinis „gidas“ - profesionalus kūnų degintojas, vienos iš žemiausių kastų atstovas praveda trumpą, bet šiurpią ekskursiją. Štai – kaukolė, štai – vis dar degantis kūnas, aš dar vakar tą žmogų masažavau, šiandien jis jau dega, ramiai viską aprodo ir pasakoja krematoriumo darbuotojas. Pelenai byra į rudą Gangą. Bakterijų, sakoma, kad daug, bet ne taip baisiai, nes tėkmė stipri, o nieko tyriau ir švariau už pelenus juk nėra. Be to, iš Himalajų vanduo atiteka prisotintas mineralų, todėl vietiniai mato tik šviesiąją to pusę. Bakterijos pasklinda tolygiai visam Gango baseinui, ne tik Varanasiui.
Pats nuostabiausias dalykas Varanasyje yra rytinis plaukimas valtele Gango upe. Saulės pasitikti ir ją pagarbinti indai brenda į atvykėliams šleikštulį keliantį vandenį. Ne tik melsdamiesi panyra visu kūnu į šią upę, bet ir kruopščiai apsiprausia. Dantis išsivalo taip pat. O šalia pilami pelenai, atliekos po sudeginimo ritualų, šiukšlės, neabejotinai plaukioja ir viena kita žiurkė.
Galima iki soties mėgautis tais vaizdais, kurių nenublukina ir keli tūkstantmečiai. Anaiptol, Varanasis su laiku tik turtėja, tą galima pasakyti pažiūrėjus į Gango pakrantę. Skirtingų laikų architektūriniai šedevrai, kuriuos čia norėjo palikti įvairiausių budistinių ir induistinių šalių valdovai paliko neišdildomą pėdsaką.
Čia iškilusi Nepalo šventykla, kitoje pusėje – tamilų ornamentai, o taip pat Butano, Šri Lankos, Tibeto ir kitų Indijos kraštų monumentai. Visai tai daro Varanasį bene įdomiausiu Indijos miestu, kurį būtina pamatyti.
Keliones į Varanasį organizuoja Magelanokeliones.lt