Taip pat skaitykite: Ranka pasiekiama: įspūdingiausi Estijos muziejai ir šauniausios interaktyvios ekspozicijos
Sekite Perpasaulį.lt naujienas Facebooke! Tapkite mūsų gerbėju ir naudingas žinias keliaujantiesiems bei naujausius keliautojams aktualius įvykius sužinokite pirmi! Taip pat skaitykite Perpasauli.lt naujienas ir savo išmaniajame telefone. Parsisiųsti programėles: „Android“.
Mes šiame mokslo centre praleidome beveik visą dieną ir tai buvo viena įdomiausių lankytinų vietų gyvenime. Nors tai tik nedidelė dalis veiklos, kurią ten rasite, mielai kviečiu apsilankyti ir pasidairyti po šį mokslo centrą.
Pirmiausia, ko gero reikėtų šiek tiek papasakoti apie patį Mikalojų Koperniką. Tai ne tik vienas garsiausių lenkų kilmės mokslininkų, tačiau ir puikiai visame pasaulyje žinomas astronomas, matematikas ir ekonomistas. Būtent Kopernikas paskelbė heliocentrinę saulės sistemos teoriją, kuri teigia, kad žemė sukasi aplink saulę ir paneigė tuo metu įsigalėjusią teoriją, kad žemė yra visatos centras.
Taigi, šiek tiek pasidomėję apie patį Koperniką ir susimokėję po 25 zlotus (apie 6 eurus) už bilietą suaugusiajam, patenkame į vidų. Mokslo centras stebina savo dydžiu ir lankytojų gausa. Ekspozicijos išsidėsčiusios salėmis per du aukštus, tačiau viskas atrodo gana padrika.
Štai, tik įėjus, dėmesį patraukia keista konstrukcija, tam tikroje plokštumoje švytuojantis kamuolys. Išsiaiškiname, kad jis švytuoja dėl žemės sukimosi ir taip paliečia vis skirtingus pagaliukus.
Pirmiausia, nusprendžiame pasukti į biologijos salę, o čia, tik įžengus mus pasitinka įspūdingo dydžio voragyviai bei drugiai. Nors nuotraukoje tikrąjį mastelį įsivaizduoti sunku, didžiausias voras kone prilygsta rankos plaštakos dydžiui.
Toliau pro padidinamuosius stiklus apžiūrime kaip atrodo patys mažiausi pasaulyje gyviai – vos įmatomos vandens blusos, kurių dydis yra nuo 1 mm iki 6 mm.
Praėję salę nusprendžiame užsukti į robotų teatrą, kurio pasirodymas užtrunka 20 minučių. Visgi išeiname nusivylę, nes vaidinimas vyko lenkų kalba, o ir robotai nesužavėjo, mat temokėjo judinti tik liemenį, rankas bei sukioti galvą.
Patekę į meno salę neatsispiriame galimybei pasijusti menininkais ir pabandyti profesionaliai nupiešti žmogaus portretą. Pozuojantis žmogus turi atsisėsti tolėliau, o piešiantysis, žvelgdamas pro tam tikrą lęšį, mato pozuojančiojo kontūrus, kuriuos belieka tik apvedžioti. Tiesa, mums vis tiek nieko nepavyksta, tad patraukiame toliau.
Pasukus už kampo aptinkame muzikos salę, kur galima išbandyti didžėjų techniką bei pagroti lazerine arfa. Nuo tikros ji skiriasi tik tuo, kad joje tiesiog nesimato stygų.
Kiek vėliau patenkame į kompiuterių salę. Čia kiekvienas gali spręsti įvairius testus nusakančius dalykus, susijusius su jo asmenybe, pavyzdžiui, asmenybės tipą ir pan. Ilgai neužtrunkame ir padarę keletą testų einame toliau.
Akį patraukia veidrodžių siena, kurioje tinkamai atsistojus galima daryti optines iliuzijas ir atrodyti, kad sklendi ore. Nieko per daug ypatingo, tačiau nusišypsoti tikrai priverčia.
Neatsispiriu pašmaikštauti ir atsisėdusi ant dviračio jį paminu. Šalia netikėtai įsijungia šviesa ir pasirodo netikras skeletas. Taip galite matyti kaip jūsų kūno griaučiai atrodo sėdint ant dviračio.
Patekę į medicinos salę susipažįstame su žmogaus vidaus organų sandara, pasitikriname pulsą, kraujospūdį ir pasukame link ilgos žmonių eilės. Priėję arčiau pamatome, kad čia kiekvienam leidžiama atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį ir su juo pabandyti įveikti tam tikras kliūtis, kaip apsisukimas ar pervažiavimas per slenkstį. Manau, tai puiki galimybė kiekvienam atsidurti tokioje situacijoje ir dar geriau suprasti kaip jaučiasi ir su kokiais keblumais susiduria neįgalūs žmonės.
Toliau, vienas, man asmeniškai, labiausiai patikusių eksperimentų – vinių lova. Prisipažinsime, nebuvo labai drąsu ją išbandyti, bet visgi pasiryžome. Jausmas keistas, tačiau nepasakytume, kad labai skaudėjo ar buvo nepatogu.
Dėmesį patraukia ir netikras gėlių sodas. Pasilenkus jų pauostyti nosį pradeda kutenti skirtingi gėlių aromatai. Bandome juos atspėti, tačiau įspėjame vos keletą. O tarp gėlių aromatų priskirtas ir šokolado kvapas pralinksmina.
Kiek pailsėję išbandome dar keletą keistenybių. Nukeliaujame į optinių iliuzijų kambarį, susipažįstame su camera obscura stebėjimo metodu, o vėliau patenkame į burbulų kambarį. Ten galima išbandyti ir patiems išpūsti įvairiausių formų ir dydžių burbulus. Šia linksmybe, žinoma, labiausiai susidomėję atrodo vaikai, tačiau jų tėveliai taip pat mielai pučia žmogaus dydžio burbulus ir žaidžia su savo atžalomis.
Tęsdami savo žygį po Koperniko mokslo centrą nusprendžiame išbandyti žemės drebėjimo imitaciją, prilygstančią 6 balų žemės drebėjimo stiprumui pagal Richterio skalę. Užsilipę ant platformos stipriai įsikimbame į centre esantį stalą.
Drebėjimas trunka apie 30 sekundžių, tačiau jo sočiai užtenka pajusti jausmą, kurio kartoti jau nebesinorėtų.
Taip pat išbandome roboto valdymą bei magnetinio lauko jėgos poveikį tam tikriems skysčiams. Sukdami mygtuką galime keisti magnetinio lauko stiprumą ir taip formuoti skirtingą skysčio pavidalo paviršių.
Nors į viešbutį grįžome labai pavargę, tačiau pilni gerų emocijų ir naujų žinių, kurias visur buvo galima pritaikyti ir išbandyti praktiškai. Tad, jei planuojate lankytis Varšuvoje, šį mokslo centrą siūlyčiau pasižymėti kaip numerį pirmą savo lankomų objektų sąraše. Tikrai liksite maloniai nustebinti, ypač jei ketinate keliauti su visa šeima.