Sprendžiant pagal išvaizdą, Veprių piliakalnis gali būti datuojamas I tūkstantmečiu po Kristaus - II tūkstantmečio pradžia. Veprių pilis pirmąkart 1384 m. minima Vygando Marburgiečio kronikoje, o vietovė ─ 1385 m. Lietuvos kelių aprašymuose.
„Apie Veprių pilies buvimą daugiau pradėta kalbėti nuo XIX a. antrosios pusės. Manyta, kad pilis buvo pačiuose Vepriuose, kadangi greta miestelio nebuvo rasta jokio aiškesnio piliakalnio. Veikiausiai tai klaidino ir kreipė paieškas ne į tą pusę. Vis dėlto archeologiniai tyrimai parodė, kad pačiame miestelyje pilies nebuvo“, ─ sako G.Zabiela.
Veprių piliakalnį 2015 m. sausį pirmasis aptiko įžymusis piliakalnių atradėjas ─ biologijos daktaras Darius Stončius, o šiek tiek vėliau savarankiškai jį dar kartą surado Nacionalinio muziejaus archeologas Gytis Grižas, analizuodamas reljefinius planus.
„Suradus tiek piliakalnių, atsiranda uoslė ir nuojauta. Esminė priežastis, kodėl pradėjau ieškoti Veprių piliakalnio, buvo archeologų parašyti tekstai ir žmonių kalbos, kad ten būta dvarvietės. Juk vietinių gyventojų atmintyje išlikusi informacija turi būti reali. Pasidairęs žemėlapyje, radau šį piliakalnį vos ne pirmu bandymu. Tai yra įdomi ir kartu komiška situacija, kad šalia miestelio esantis didelis piliakalnis su gerai išlikusiais įtvirtinimais bei visu kompleksu archeologinių įdomybių nebuvo pastebėtas“, ─ stebisi Darius Stončius, su šiemet aptiktais savo atradimų kolekcijoje turintis jau 34 archeologų patvirtintus piliakalnius.
Piliakalnio aikštelė ─ netaisyklinga ovali, kiek iškiliu viduriu, šone nuo aukštumos atskirta lenktu pylimu. Jo išorinis šlaitas leidžiasi į lenktą „dvigubą“ griovį, kurio dugne pastebimos gerokai apardyto pylimo liekanos. Šio griovio išorėje matomas dar vienas pylimas. Piliakalnio Vakarinėje papėdėje, Geležės slėnyje, yra išlikęs veikiausiai seno kelio į Veprius pylimas, nesusijęs ir nevienalaikis su piliakalniu.