Šiandien mano žadintuvas įkyriai sučirškia dar gerokai prieš penkias. Pirmasis jausmas - pasimetimas. Kas, kodėl, už ką? Tomis akimirkomis beveik nekenti šios savo veiklos, verčiančios iš lovos dar prieš saulėtekį. Du rytai per mėnesį būna ypač sunkūs. Tai rytai po algų gavimo dienos, kuomet visą naktį negali sudėti bluosto dėl netylančio viešbučio tarnautojams skirto baro, beje, esančio vos už pusantro šimto metrų nuo mūsų medinės trobelės.
Paprastai rytinis Afrikos dangus būna nuobodžiai tuščias, tik retu atveju padabintas keletu aukštų debesų. Atsikeliu iš lovos ir automatiškai užkaičiu vandenį arbatai. Žinau, kad vos spėjus jos paragauti, po langais jau stoviniuos viešbučio džipas su nekantriu vairuotoju, kaskart pavyzdingai nugabenančiu mane į registratūrą sutikti keleivių ir išgerti dar vieno puodelio arbatos. Nors tas pirmasis vis lieka vos paragautas, tačiau to mielo iš namų atsivežto įpročio sąmoningai vengiu atsikratyti.
Dauguma mūsų keleivių - kinai. Dažniausiai jie dar gyvena savo šalies laiku, todėl jaučiasi kur kas žvalesni už mus pačius - jiems tai joks ankstyvas rytas. Pasisveikiname ir šypsomės vieni kitiems. Rimtesnė komunikacija yra kone neįmanoma, nes retas jų moka užsienio kalbų.
Susėdame į visureigius ir dar tamsoje bildame starto vietos link. Ji yra vos už keliolikos kilometrų, tačiau kelionė dažniausiai trunka gerą pusvalandį, o kartais ir stipriai ilgiau. To priežastis visai ne laukiniai žvėrys, o tiesiog neįtikėtinai prasti parko keliai. Mūsų įmonės džipams jau seniai diagnozuota klinikinė mirtis: anądien važiavome pasišviesdami lempomis, kad neužkliudytume kokių žvėrių, ir staiga pamatėme palei pat kelią iš tamsos prie automobilio išnirusį tamsų objektą.
Iš pradžių vaidenosi alkanas plėšrūnas arba labai greita ir kaip velnias pasiutusi beždžionė. Tačiau po trumpos jaudulio akimirkos teko nemaloniai nustebti, supratus, kad mus ką tik aplenkė atsisukęs mūsų pačių džipo ratas… Ilgos ir priešaušriu pavojingos jo paieškos aklinoje savanos tamsoje, mūsų visų nepamatuojamai laimei, pasibaigė be dalyvavusiųjų gyvosios jėgos nuostolių.
Prieš pat aušrą temperatūra kartais nukrenta iki devynių ar dešimties vietiniams be proto šaltų šilumos laipsnių. Lepesni stovyklos apsaugos darbuotojai jau iš vakaro pasirūpina savimi ir susisuka į žiemines striukes bei ant galvos užsimaukšlina šiltas megztas kepures. Kai kurios iš jų uždengia visą veidą ir palieka tik nedideles angas akims ir nosiai. Šis vietiniams beveik pragariškas spalio vidurio šaltis man kelia malonią šypseną.
Sustiręs vairuotojas mus saugiai atgabena į starto vietą. Atvažiavę oro balionus jau randame išklotus ir visiškai paruoštus skrydžiams. Juos pūsti pradedame dar tamsoje: vos išaušus savanoje beveik visuomet pakyla vėjas. Startuojame dar brėkštant. Telieka atlikti šventąją piloto pareigą ir supažindinti keleivius su priešskrydiniu instruktažu, o tada kibti į darbą.
Keista, bet minėtasis instruktažas dažnai tampa iššūkiu. Didžioji dalis mano keleivių kalba tik mandarinų dialektu, o aš, deja, dar nesu jo įvaldęs. Visiškoje prieblandoje apsiribojame gestais ir tiek jie, tiek aš viliamės, kad vieni kitus supratome teisingai.
Prisipažįstu, tokiais atvejais instruktažo pabaigą jau pasakoju savo gimtąja kalba... Juk nėra didelio skirtumo, kokia kalba nesusikalbėti.
Startas tamsoje - atsakingas ir maksimalaus susikaupimo reikalaujantis darbas. Tačiau jį atperka nepakartojama galimybė saulę pasitikti jau kabant ore. Tai tikrai nuostabiausias būdas pradėti naują dieną. Keleiviai, nepavargdami fotoaparatais šaudo į tekančią saulę, garsiai klegėdami man visai nesuprantamomis kalbomis. Tačiau mus apėmęs pakilimas ir nuotaika yra universalūs. Galiu prisiekti, kad beveik suprantu, apie ką jie tuo metu kalbasi.
Gandrai savanoje vakarų ar rytų turistui tėra menka atrakcija. Kaip tikri prerijų medžiokliai, skrisdami atidžiai ir nervingai stebime nesibaigiančias rezervato platybes. Ir slapčia tikimės pamatyti ir keleiviams pristatyti vietinės egzotikos egzempliorius: dramblius, liūtus, hienas ar blogiausiu atveju gazeles ir gnu.
Faktas: visi padorūs žvėrys dar rudens pradžioje emigravo į kaimyninės šalies Serengečio parką. Tad vargstame su pavieniais asocialiais žvėrimis, kuriems nusispjauti į gamtos dėsnius t.y. tūkstantmečius besitęsiančią kasmetinę gyvūnų migraciją. Tiesa, pykti ant šių padarų neturime kaip. Ne sezono metu tik jie ir gelbėja visą auto- ir aero- safarių biznį čia, Masai Maroje. Šlovė tradicijų laužytojams!
„Žiūrėkit!“ – staiga sušunka orlaivio vadas Donatas Stakeliūnas. Išdidžiai, tarsi koks didis didžios tautos vadas, jis žioplesniam keleiviui nurodo žiūrėjimo kryptį. Ten, už kokių poros šimtų metrų, septyni liūtai, pavydžiai stebimi dviejų šakalų ir penkių hienų, godžiai dalinasi rytiniu grobiu. Deja, atvykstame kiek per vėlai ir bendro plėšomos aukos vaizdo susidaryti nepavyksta – liūtai jau sėkmingai spėjo ją išardyti dalimis.
Belieka pripažinti akivaizdų faktą - aukos būta mėsinės. Ką gi, tiek liūtams, tiek mums ši diena jau pavykusi: katės jau beveik pririjo ir šiandien tuo rūpintis nebeteks, o mūsų laukinės gamtos vaizdų ištroškusių keleivių foto ir video atminties kortelės taip pat bus pripildytos vaizdais. Nežinau, kaip liūtai, tačiau mudu su Donatu šįryt vaikščiojome išties plonu ledu: po beveik penkiasdešimties minučių skrydžio dar nebuvome užmatę anei vieno rimto savanos padaro ir mūsų padangių safaris galėjo pasibaigti keleivių iš Kinijos nusivylimo katastrofa.
Tačiau šis rytas kupinas siurprizų. Vos po dar kelių minučių skrydžio pamatome naują didelį būrį hienų. Šios, skirtingai nuo pirmųjų, ne rudos, o beveik juodos spalvos. Buvau jau beveik bepradedąs garsiai dalintis naujos hienų rūšies atradimu, kai šią euforiją nutildė Stakelis:
„Šie padarai kažkaip keistai išsivoliojo anos balos purve,“ - konstatuoja jis. „Neįprasta,“ - priduria. Po akimirkos pastebime ir šių nekasdienių maudynių priežastį - pelkyne pusiau nuskendęs guli didžiulis buivolas, o gal tai, kas iš jo liko. Nelaimėlis iškramtytas gabalais ir mes garsiai ginčijamės: ar hienos jį pirma ten nuginė, paskui nuskandino ir apkramtė, ar nuginusios pirma apkramtė ir tik po to nuskandino.
Šiandien daug netikėtų paskutinės minutės įspūdžių išgelbėjo skrydį ir nuotykių batalioną iš Kinijos. Nustembu, kai vienas kinų turistų taisyklingai ištaria mano vardą.
Už geros valandos prie pusryčių stalo sutiktas mūsų parko dalies gamtos apsaugos vadas, visuomet tarnybos metu dėvintis maskuojančią uniformą, griežtu kaip ir priklauso pareigūnui veidu tarė:
„Nevaikščiok taip toli nuo namų! Man šiandien pranešė, kad buvai neleistinai nutolęs. Nepamiršk, gyvūnai čia jaučiasi kaip namie – žmonių nebijo ir yra nenuspėjami. Visai nenorime čia dar vieno negyvo svečio. Todėl nevaikščiok taip toli nuo savo trobos. Suprasta?“
Bandydamas teisintis, kad tai būta tik nepilno šimto metrų nuokrypio nuo kurso ir kad grožėjausi vienišomis žirafomis, buvau ryžtingai pertrauktas jo pakelto tono: „Nevaikščiok taip toli nuo namų!“
Beliko pripažinti, kad jis teisus. Gal aš išties jau per ilgai ir per toli nuo namų?
