Norėdami išvysti, kokie prabangūs lobiai priklauso bažnyčioms, turėtumėte aplankyti Bažnytinio paveldo muziejų. Jame pamatysite eksponatus iš sostinės miesto šventovių: katedros, Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Šv. Mikalojaus, Šv. Teresės bažnyčių.
Ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai – išraiškingi maldingumo tradicijos liudytojai ir auksakalystės šedevrai.
Stiklo vitrinose išdėlioti puošnūs bažnytinės tekstilės pavyzdžiai, kiti meniški liturginiai reikmenys atveria lankytojams ne vieną naują turtingos Lietuvos bažnyčios istorijos ir sakralinio meno puslapį.
Vilniaus katedros lobynas pradėtas kaupti dar XIV amžiuje. Pirmuosius liturginius indus ir prabangius rūbus katedrai dovanojo Gediminaičiai Jogaila ir Vytautas Didysis, kai kuriuos reikmenis perdavė pirmasis Lietuvos vyskupas Andrius.
Vėliau brangias dovanas teikė ir kiti dvasininkai, privatūs asmenys. Ilgus šimtmečius Vilniaus katedros lobyne saugoti brangūs liturginiai reikmenys, ne kartą slapstyti karų ir okupacijų metais. XIX a., kuomet didžiųjų Europos katedrų lobynai atvėrė savo turtus tikinčiųjų dėmesiui, okupacinės Rusijos valdžios persekiojimus patyrusi Lietuvos katalikų bažnyčia, bijodama konfiskacijos, vengė viešai demonstruoti turimas vertybes.
Tik kai kurie auksakalystės meno kūriniai antroje XIX a. pusėje buvo pristatyti visuomenei.
LDK vyskupijose laikytasi visoje Katalikų bažnyčioje skelbtų rekomendacijų, užtikrinančių deramą pagarbą kultui ir dėmesį apeigų reikmenims. Pagal reikalavimus juos darydavo iš patvarių, paprastai taurių medžiagų – aukso arba sidabro. Tam tikros, su eucharistine duona ar vynu susiliečiančios vietos (taurės ar komuninės vidus, patena, monstrancijos rezervakulis) privalėjo būti bent paauksuotos. Taigi dauguma iki XIX a. vidurio gamintų indų yra sidabriniai, tik vėliau leista naudoti ir pigesnius – žalvarinius pasidabruotus ir paauksuotus reikmenis.
Liturginius dirbinius iš brangių medžiagų kūrė auksakalystės ir juvelyriškos meistrai, o įsigyti galėjo tik labai pasiturintys asmenys.
Šaltinis: www.bpmuziejus.lt